You.

×7×

Man reikėjo iš čia dingti ir kuo greičiau. Nuėjusi į kambarį, prisėdau prie stalo. Ant balto popieriaus lapo, lėtai vedžiojau raides:

"Einu pasivaikščioti, greit grįšiu.

Lydia"

Pravėrus lauko duris, mane parbloškė šalčio banga. Užsimečiau ilgą mamos megztuką ir išsliūkinau iš namų. Jau buvo tamsu, bet aš toliau pėdinau žibintais apšviesta gatvele. Nežinojau, kur einu ar ką toliau darysiu. Buvau pasimetusi. Vos tik bandau ką nors ištaisyti, viskas ir vėl išslysta man iš rankų.

-Sveika, meilute!-šūktelėjo pro šalį ėjęs girtas vaikinas.-Ką taip vėlai veiki čia?

Pagreitinau žingsnį.

-Kur bėgi, gražuole?-pasivijęs tarė vaikinas.

-Ko nori?!-staigiai sustojau ir pyktelėjusi išrėžiau.

-Eiii..nesikarščiuok,-nusivylęs pasakė,-Maniau, su tavimi bus linksma.

Girtas vaikinas svirduliuodamas nusliūkino šalin. O aš nusprendžiau aplankyti Nina. Nežinojau, ar tai darau dėl jos, ar dėl savęs... Šiaip ar taip merginai reikėjo paramos.

Po kelių minučių priėjau aukštą pastatą. Stiklinės durys greitai prasivėrė, o aš atsidūriau baltame koridoriūje.

-Ar galėčiau aplankyti Nina Smith?-paklausiau priėjusi prie registratūros.

-Minutėlę...-tarė senyva moteris ir ėmė kažko ieškoti kompiuteryje.-Taip, žinoma. 190 palata.

Padėkojau ir nupėdinau ilgu koridoriumi. 188, 189 ir pagaliau 190 palata. Lėtai pravėriau duris.

-Lydia...?-išlemeno mergina.

-Labas... Kaip laikaisi?

Nina bandė kažką ištarti, bet išėjo tik keistas murmėjimas.

-Ššš...viskas gerai. Geriau, nekalbėk.

Mergina pavartė akis ir užsičiaupė. Nina ranka patapšnojo į vietą lovoje bei nusišypsojo. Įsiropščiau į lovos šalia draugės.

-Žinai, tas kraujas visai nieko,-netikėtai tarė Nina. Ši aiškiai buvo apsvaigusi nuo morfino.

-Sakai?-nusijuokiau.

-Jo spalva lyg raudonų rožių. Visai tokių, kokias man dovanodavo buvęs vaikinas...-toliau savo mintyse klaidžiojo draugė.

-Kuo jis vardu?

-Isaac...Aj, palauk. Rikas. Ne, Isaac. Tai tikrai buvo Isaac.

-Tas pats Isaac iš mokyklos?

-Aha,-užsisvajosi leptelėjo draugė.-Čia labai bjaurus maistas. Vien tik kažkokia šlykšti masė, įsivaizduoji?

-Turi omeny košę?

-Gal ir košę. Niekas nežino, kas ten per nuodai,-toliau šnekėjo Nina, o aš tik sėdėjau savo galvą padėjusi draugei ant peties ir juokiausi.

-Tu neįsivaizduoji, kokia aš laiminga, kad tau viskas gerai.

-Būčiau ir aš, jei nereiktų valgyt tos "košės".

Pažįstu ją tik kelias dienas ir jau neįsivaizduoju savo gyvenimo be jos. Ji lyg saulės spindulėlis. Visuomet praskadrina nors ir niūriausią dieną.

-Papasakok man apie savo mylimąjį,-netikėtai paprašė draugė.

-Tai ką čia pasakot, kai neegzistuoja.

-Baik, Lydia. Juk turi kas nors būti.

-Na, gal ir yra toks vaikinas. Bet nieko neišeis. Jis mano geriausias draugas...-pasakiau, nes žinojau, kad mergina greičiausiai nieko nebeatsimins.

-O tau, mano bičiule, tikrai nesiseka,-apsvaigusi tarė ji.-Žinai, bet tai vistiek geriau nei ta košė.

-Keičiamės?-nusijuokiau.

-Rytoj tu laisva? Atneši man tą pupuliuką, o aš tau tos "gardžios" masės,-rimtai pasakė Nina.

-Deja, tas pupuliukas Kalifornijoj.

-O tau dar labiau galėtų nesisekt? Duok telefoną, paskambinkim jam,-siekdama telefono leptelėjo draugė.

Bandžiau patraukti telefoną, bet nespėjau.

-Malia, Lola, Džonas, Scott ir štai Dylan,-per mano adresatus ėjo mergina.

-Prašau, nereikia, Nina!-bandžiau įtikinti draugę.

-Sveikas, pupuliuk!-šūktelėjo ji.

-Ne, ne, ne! Padėk ragelį!-šaukiau bandydama atimti telefoną.

-Čia Nina. Tai kaip tau sekasi, mielasis?-toliau svaičiojo mergina.-Taip, Lydia čia pat! Tuoj duosiu pašnekėti.

Draugė atkišo man telefoną, o aš staigiai padėjau ragelį. Visai neturėjau noro dabar su juo aiškintis.

-Nina!-pyktelėjusi sušukau.

-Kas? O žinai, jis visai mielas. Žinai, kaip jis tave vadina? Lyds,-nusijuokė Nina.

-Manau, man jau reiktų eiti.Mama ir Malia ims jaudintis.

-Neee...Pasilik dar truputį,-patempusi lūpą prašė mergina.-Čia taip nuobodu!

-Ate, Nina,-nusijuokiau ir apkabinau draugę.

-Sudie, "Lyds",-sarkastiškai tarė Nina.

Jau buvo vėlu. Lėtai ėjau siaura gatvele ir svarsčiau, kas būtų nutikę, jei būčiau su juo pasikalbėjus. Gal viskas vėl grįžti į savo vėžes, o gal viską tik pabloginčiau. Žinant mane, antras variantas labiau tikėtinas.

Staiga už savęs pastebėjau kažkokį vaikiną ir pagreitinau žingsnį. Pasukau į kažkokį skersgatvį, vaikinas taip pat. Man pradėjo atrodyti lyg šis mane sektų. Už nugaros išgirdau greitai artėjančius žingsnius ir pradėjau bėgti. Bėgu gatve kiek įkabindama, o vaikinas man iš paskos. Viskas lyg iš košmaro. Tai dar labiau mane baugino. Staiga koja užkliuvo už kažkokio akmens ir aš suklupau. Atsisukau. Vaikinas stovėjo prie pat manęs ir laikė rankoje kažkokį skudurėlį. Bandžiau ropoti, bet veltui. Netrukus pajutau, kaip vaikinas skudurėliu uždengė nosį ir burną. Pradėjo svaigti galva ir netrukus man užtemo akyse.