Nuotrupos.

Į bedugnę ir atgal

-Na atleisk man už tai ka padarysiu, bet negaliu daugiau kentėti ir slėpti savo jausmų.
Ji stovi suglumusi nes nesupranta ką čia aš kalbu.
Prieinu prie jos ir suėmusi už skruostų prisitraukiu ją prie savęs ir pabučiuoju. Ji neatsako. Visoje klasėje įsivyrauja tyla. Visi mus stebi, aš jaučiu tai.
Aš greitai atsitraukiu nesulaukusi atsako. Žvilgteliu į ją  ir jos akyse pamatau ašaras. Greitai nusisuku ir išbėgu iš klasės.
Užsidarau tolete ir verkiu. Tikriausiai man nelemta būti laimingai.
Grįžusi namo vėl verkiu ir bandau išlieti skausmą daužydama daiktus aplink save.
Netrukus įeina mama ir atsidususi sustabdo mane ir apkabina.
-Mano mažute, kas nutiko ?
-Mama aš pabučiavau Izabelę.
Mamos kvėpavimas sustoja. Galėčiau prisiekti, kad nebegirdėjau jos širdies dūžių.
-Ką ? -Ji pagaliau išpaudžia žodžius.
-Mama man labai patinka Izė.
-Tu.. tu lezbietė ?
Aš atsitraukiu nuo mamos. Ji tikriausiai šaiposi. Tikėjausi bent namuose sulaukti paguodos. Pakratau galvą susiraukusi.
-Taip mama, aš lezbietė, man patinka Izabelė.
Mano mamos skruostais ritosi ašaros.
-Aš tave ne taip auklėjau. Juk vedžiau tave į bažnyčią. Kodėl ,Dieve, tu su manim taip pasielgei ?-Pažiūrėjo į lubas ir skaudžiai sukūkčiojo.
Krentu į lovą ir valandėlę spoksau į lubas. Kaip ji taip galėjo ? Mano tikra mama...
Pabudau vidurį nakties nuo skausmo nugaroje. Gulėjau ant žemės tarp išmėtytų daiktų. Atsidūstu ir įsiropščiu į lovą.
Rytas prasideda sunkiai. Suvokimas, kad pabučiavau Izę ir susipykau su mama, smogia man į galvą. Guliu ir bandau įtikinti, kad man viskas bus gerai. Nors tikrai nebus.
Apsirengusi nulipu žemyn, mamos nėra, maistas negaruoja padėtas ant stalo. Nusibraukiu plaukus nuo akių ir tikinu save, kad čia jie sudirgino mano akis, o ne viskas, kas nutiko.
Užsimetu kuprinę ant pečių ir patraukiu mokyklos link. Tikiuosi išlikti stipria.
Na žinoma nepavyksta. Įžengiu į mokyklą ir iš visų pusių girdžiu pašaipas dėl to, kad aš lezbietė. Sukandu dantis ir braunuosi pro tuos žmones. Jie mane stumdo. Bet tai nebuvo taip baisu, kaip atsiradus prie Izabelės draugų. Jie visi pradeda sakyti kokia aš beviltiška, net nesugebu susirasti vaikino, tad lendu prie merginų. Mano akimis srūva ašaros.
-Izei tu niekada nepatiksi, prakeikta lezbė.-Tarė vienas iš jos draugų.
-Na tu klysti, prakeiktas homofobe, aš tokia kaip ji, ir ji man begalo patinka.-Tai tarusi Izabelė, atsiradusi iš niekur, švelniai pabučiavo mane.
Kai ji atsitraukė supynė mūsų rankas. Mane nukrėtė elektra. Visi tylėjo.
-Nagi dinkit visi iš čia keistuoliai.
Visi išsiskirsto. Liekame mudvi abi.
-Izabele, ačiū tau, kad taip padarei, bet vakar, kai neatsakei aš pagalvojau... Na žinai, kad tu ne tokia kaip aš.
Ji nusijuokė savo angelišku juoku.
-Aš buvau žiauriai išsigandusi, negalvojau, kad tu žengsi pirmą žingsnį ir dar prieš visus tuos žmones, jei nebūtum pabėgus aš būčiau tave pabučiavus. Tada tu pabėgai aš apsiverkiau ir tai pat pabėgau.
Aš nusijuokiau. Ji žvelgė man į akis.
-Žinai, kad ir kokia keista tu atrodei, patraukei mano dėmesį, negalėjau nustoti apie tave galvoti.-Tarė Izė.
-Kai tu mane netyčia paliesdavai mane krėsdavo elektra, aš jaučiau prakeiktus dinozaurus kai tu praeidavai, tavo kvėpalai svaigindavo mane taip, jog galvodavau, kad apalpsiu.-Tariau aš.
                          ***
Po pamokų su Izabele nuėjome išgerti kavos. Bet tas laikas baigėsi ir dabar stoviu prie namų slenksčio ir galvoju.
Įeinu. Namuose tylu.
Nusiaunu batus ir tyliai pradedu lipti laiptais. Staiga mama išlenda iš savo kambario, mane nukrato baimės jausmas.
-Atleisk už tai kaip vakar reagavau, tai buvo taip netikėta. Dievas davė man, homofobei mamai, pamoką, tai yra tave, bet aš susitvarkysiu su jo duotais išūkiais, tik duok man laiko Klere, gerai ?
-Gerai.
Mes abi apsikabinome.