Aš visada buvau ta kuri atsiprašo pirma. Ir man tai pagaliau atsibodo.
Per visus mūsų draugystės metus, nesvarbu kas kaltas būdavo, pirma tyla nutraukdavau aš. Ir per visus tuos metus aš nepastebėdavau to. O galbūt maniau, kad visada kalta buvau aš. Nors tai nebuvo tiesa. Aš ne visada buvau kalta.
Ir pagaliau mano nervai trūko. Aš ją palikau. Ir tai buvo žiauru. Žiauriau nei vaikino palikimas, ar tėvo išėjimas iš namų. Žinojimas, kad žmogui, kurį laikei geriausiu draugu, ant tavęs visiškai nusišikt drasko mane be gailesčio.
Ir kai aš parašiau atsisveikinimo žinutę, ji dėl visko kaltino savo depresiją. Neva tai ji kalta, o tu tiesiog nebuvai kalta. Tačiau,drauge, aš tave pažinojau pakankamai ilgai, kad suprasčiau kur kalbėjo depresija, o kur kalbėjai tu.
Ir matymas tave kiekvieną dieną mano sielvarto nesumažino, tačiau aš išmokau jį numalšinti. Bent jau trumpam. Tačiau grįžusi namo, atsigulus į savo lovą, aš vis dar liūdžiu dėl to, kad tau aš nerūpėjau.
Tačiau laikas eina, ir žaizdos gija. :):
Tačiau, kaip visada, nesugebejau visko išreikšti žodžiais.
YOU ARE READING
Nuotrupos.
Short StoryMano emocijos, nuotaikos ir kiti dalykai perkelti į virtualų lapą. Prašau imkite ir skaitykite. Vertinkite ir kritikuokite. Ps. kai kurios dalys yra skirtos Jums savo vaizduotei atskleisti, sugalvoti pradžią ir pabaigą, sukurti tai taip ,kaip nori...
