Nuotrupos.

Taip neturėjo būti

Turėjau prieiti. Pasakyti kažką. O ne tik stovėti kampe, ir vėliau save graužti dėl to, kokia bailė buvau.

Bet, kita vertus, kas aš tokia ? Tik maža silpna būtybė prieš Jį - stiprų valdovą, valdantį visas būtybes kaip aš. O Jam tokios būtybės reikalingos tik parodyti savo galią, ir tai, kiek daug tokių Jis yra užvaldęs.

Valdovams nereikia paprastos būtybės, ne, Jie turi rinktis stiprią, galingą moterį, kuri prieš Jį atrodys tokia pat galinga kaip ir Jis, užgožianti visas silpnas būtybes kaip aš.

Tai verčia mane jaustis beviltiškai, siaubingai. Tai verčia mane norėti persiplėšti save perpus arba verkti iki tol kol daugiau nebegalėsiu.

Ar būtinai turėjau atsirasti paprastų būtybių tarpe ? Nagi, Dieve, nejau tau taip patinka krėsti išdaigas ? Juk galėjai viską padaryti ir kitaip. Kodėl dabar turiu jaustis taip blogai ? Ar buvo sunku Jį paversti paprastuoju ?

Mano širdis dužo į šipulius - prie mano valdovo šono atsirado moteris. Stipri, galinga - tokia kokios jam ir reikia.

Mano širdis tarsi nebe toje vietoje kurioje buvo. Išdrąskyta, išmėtyta. O manojo skausmo neišsakysi žodžiais.

Ašaros rieda skruostais. Bet ką aš galėjau padaryti ? Ką galėjau pakeisti ? Juk tebuvau paprastoji, į kurią Jis- valdovas nežiūri.