Nuotrupos.

Fear is tearing us apart

Sėdėdžiu valgykloje prie suolo ir nepastebimai žvelgiu į tave. Tai jau nebe pirma diena kai tai darau. Tu vėl sėdi su mergina. Na, tiksliau su mano geriausia drauge. Tu jai pakedeni plaukus ir pakšteli į žandą. Tada tavo akys (nepastebimai) nuklysta iki manęs. Tu nebesišypsai. Galbūt tau liūdna dabar. Kaip ir man. Tu greitai nusuki akis atgal prie savo merginos. Tu vėl šypsaisi. Patrinu skruostus ir atsistoju. Tavo akys vėl atsiranda prie manęs. Apsimetu, kad nematau. Bet kaip galiu to nematyti, kai tai yra vienintelis dalykas kurį noriu matyti - tave žiūrint į mane. Išeinu.

Jis išėjo. Negalėjau pakęsti jo. Tik dėl jo man taip skauda. Tikiu, kad skauda ir jam. Juk turėtų ar ne ? Tikra meilė skaudina. Pažvelgiu į jo vietą. Tuščia. Kaip ir mano širdyje be jo. Jis buvo trūkstama mano dalis. Aš žinojau tai. Tačiau jam to nepasakiau. Ir tai buvo didžiausia mano klaida. Bet dabar aš esu čia. Su geriausia jo drauge. Šiek tiek juokinga, ar ne ? Juk jie geriausi draugai. Dabar jis manęs tikriausiai dar labiau nekenčia. Aš ne tik įskaudinau jį, bet ir pavogiau jo draugę. Jo geriausią draugę.

Dabar vėl vaikščiojau su dvigubai sudaužyta širdimi. Viduje verkiau. Bet išorėje negalėjau palūžti. Turėjau bent apsimesti stipriu prieš jį. Jei jis neliūdi, turiu neliūdėti ir aš.
Visur jis. Visi šneka apie jį. Man pradėjo suktis galva. Pradėjau stumtis per žmones link išėjimo. Kelis kartus suklupau, bet atsistojau ir bėgau toliau. Išbėgęs pro duris šiek tiek atsikvėpiau ir pradėjau bėgti toliau kur akys veda.

Jis pradejo dairytis aplinkui, sunkiai kvėpavo. Mačiau tai. Tada apsisuko ir stumdydamas žmones pradėjo bėgti. Aš pradėjau bėgti paskui. Mano mergina šaukė mane sugrįžti, bet neklausiau jos ir bėgau paskui jį. Šaukiau jam sustoti, bet jis manęs neklausė ir nevaldomai greitai bėgo. Aš net nežinojau, kad jis taip gali. Jis nebuvo sportininkas.

Jis mane vijosi. Šaukė sustoti. Tada mane apėmė tokia panika, kad pradėjau bėgti kaip niekada greitai. Man pradėjo skaudėti krūtinę, trūkti oro. Tačiau nesiruošiau sustoti. Tik ne tada kai jis bėga man iš paskos. Jaučiau kaip karštos ašaros bėga šaltais nuo vėjo skruostais ir juos degina. Mano akys mane pradėjo vesti tos vietos link. Juokinga ar ne ?

Jis pradėjo bėgti tos vietos, kur pirmą kartą pasibučiavom, link. Nežinau ar tai dėl jo panikos ar tyčia. Tačiau jis pasuko į kitą pusę nei ta vieta. Ir tada sustojo. Tuščiame lauke. Ir atsisuko į mane.
-Kodėl ? -Tepaklausė jis.
-Tu atrodei išsigandęs, aš pagalvojau, kas tu pasidarysi sau kažką.-Tariau aš.
-Aš ne toks kvailas, kad kažką sau daryčiausi dėl tavęs, tėvai per daug pastangų į mane sudėjo, kad nuvilčiau. Bet klausiau ne to. Kodėl tu palikai mane ? Galėjai pasakyti, kad tu ne gėjus ar kažkokią kitą priežastį.
-Aš išsigandau-
-Na žinoma, stipruolis sportininkas, visų merginų numylėtinis negali būti gėjus, ką kiti pagalvos, ar ne ? Juk geriau sudaužyti man širdį nei prarasti merginų dėmesį.-Jis keistai nusijuokė.
Tai buvo jam nebūdinga, jis nebuvo drąsus. Niekada taip nešnekėdavo.
-Kas tau nutiko ?
-Oi nedrįsk to klausti, juk pats žinai kas nutiko.-Jis pasitrynė skruostus.(Po viso bendravimo, pastebėjau, kad jis tai daro kai nervinasi ar liūdi.)

Manyje atsirado daug drąsos, norėjau jam pasakyti kaip stipriai jo nekenčiau. Jis buvo bailys, didesnis nei aš. Aš bent nesislėpiau nuo tikrojo savęs.
-Atleisk man.-Tarė jis nuleidęs galvą.
Galėjau pastebėti, kad jo akimis rieda ašaros. Na čia tai kažkas naujo. Mano drąsa išgaravo.
-Taip aš esu bailys, man mano garbė buvo svarbesnė už tave, aš nenorėjau jos prarasti, tad įskaudinau tave. Bet tada supratau, kad svarbesnis buvai tu. Man skaudėjo visą laiką be tavęs. Tai buvo kančia.
-Tai tu pradėjai iš to skausmo draugauti su mano geriausia drauge ? Čia, kad aš neturėčiau su kuo pasikalbėti? Juk žinojai, kad neturiu daugiau draugų tai ir tą vienintelį draugą atėmei ?
-Aš galvojau, kad tai tik jausmas po išsiskyrimo, jei užpildysiuo kažkuo kitu - nebeskaudės. Ir ji man pradėjo rašinėti ir prašyti mano dėmesio. Ji buvo lengviausias variantas. Labai gera draugė ar ne ? Norėjau skausmu atsikratyti greitai. Na, bet jis nepranyko. Skausmas nedingo.
Aš pakračiau galvą. Sunku buvo viską suvirškinti. Man spengė galvoje.
-Aš gailiuosi, kad tai padariau. Atleisk man. Tu buvau geriausias dalykas kuris nutiko man ir aš pasielgiau tikrai baisiai ir man dėl to skauda.

Po kelių minučių tylos ir daug daug išlietų ašarų tariau:
-Galėjai pasakyti, kad rūpiu o ne palikti kaip šiukšlę. Aš galvojau, kad kažką blogai padariau. Kaltinau save. Bet kaltas buvai tu.
-Juk aš bijojau.
-Aš taip pat.-Tariau ir išėjau.
Žinojau, kad jis neseks manęs. Nėra toks kvailas, kad suprastų, jog man reikia laiko ir erdvės.
Kitą dieną nebuvo lengviau, tikėjausi praleisti dieną lovoje, bet tai nebuvo įmanoma. Tad mokykloje jaučiausi kaip šūdas. Mokykloje visi kalbėjo, kad jis metė savo merginą. Na mano širdis suvirpėjo. Keli vaikai praėjo ir pavadino mane pydaru. Bet jie tik dar vieni kvailiai nesusitaikę su realybe. Tai manęs nejaudino.
Mane sujaudino kažkoks sujudimas koridoriuje. Praslinkau pro žmones į priekį. Ten stovėjo jis ir jo mergina. Ji verkė o jis stovėjo šalia ir kažką jai sakė. Ji pakėlė akis ir pamačiusi mane atsistojo ir pradėjo bėgti į mane. Nespėjau susigaudyti kaip ji pribėgo prie manęs ir pradėjo daužyti mane. Aš suėmiau jos rankas ir patraukiau. Ji mane keikė ir visaip vadino. Sakė, kad aš kaltas, kad jis ją paliko. Ir dar pasakė, kad neesu vertas vadintis geriausiu draugu. Na to jau per daug.
-Brenda atstok.-Tariau jai.- Tokios geriausios draugės nelinkėčiau niekam, tu tokia kvaila ir beviltiška. Tu juk žinojai tai, ar ne ?
Ji pradėjo klykti. Paskui kažkas ją patraukė. Nespėjau net susivokti kai jis mane pabučiavo. Man sustojo kvėpavimas. Užmerkiau akis. Nebegirdėjau nieko. Tai buvo taip gera, nenorėjau, kad tai baigtųsi. Kai jis atsitraukė vėl išgirdau mokyklos šurmulį. Visi rėkė. Jis suėmė mane už rankos ir ištempė iš mokyklos.
-Šiandien čia negrįšime.-Dusliai tarė jis. Jaučiau, kad tai bus geriausia diena gyvenime.

(Nors tai pat širdyje jaučiau, kad viskas įvyko per greitai, bet nenorėjau praleisti tokios progos. Ir aš nenorėjau daugiau kentėti be jo. Be to, jis nugalėjo savo baimę ir pabučiavo vaikiną visų mokinių akivaizdoje. Tai buvo fantastiška.)