Nuotrupos.

Everything will be alright part 2

Drakas sėdėjo savo kambaryje ir skaitė knygą. Buvo praėję kelios dienos nuo tada, kai direktorius paskelbė pokylio datą. Drakas nežinojo, ar jis turėtų pakviesti Harį, ar Haris turi pakviesti jį. Jis nenorėjo atrodyti kaip kvailys. Jam labai trūko Pancy ir jos patarimų. Ji visadam jam padėdavo ir jo gyvenimas nebe toks pats kaip anksčiau su drauge. Jis jautėti blogai, kad melavo jai. Bet tai buvo sunkus sprendimas. Ji turėtų suprasti.
Drakas atsistojo ir patraukė į biblioteką. Ten susitiko Hermioną, kuri verkė atsistojusi prie knygų lentynos kurios reikėjo Drakui. Jis sumišo.
-Atsiprašau, man reikia tos lentynos.-Tarė Drakas.
Hermiona pakėlė savo ašarotas akis ir jas išpūtusi pasitraukė. Ji nenorėjo, kad ją kas nors čia pamatytų. Dažniausiai čia niekas nesilanko. Ne visiems įdomu skaityti žiobarų istoriją ir viską kas susiję su jais. Ji norėjo, kad Drakas šiek tiek liktų su ja ir pakalbėtų. Ji jautėsi vieniša.
Drakas sukaupė visą drąsą ir paklausė: -Kažkas nutiko ?
-Taip-Ji linktelėjo ir atsisėdo ant palangės. -Liko dvi dienos, o Ronis nepakvietė manęs į pokylį. Aš galvojau, kad jam patinku ir, kad jis mane pakvies, tačiau jis to nedaro.
-Galbūt jis bijo ? Paklausk jo. Arba eik su kažkuo kitu. Jei jam tikrai patinki jis pavydės. Ir pasimokys.-Tarė eidamas link išėjimo. Turėjo kai ką padaryti.-Galbūt žinai kur Haris ?
-Jis gali būti bendrame kambaryje, su Roniu.-Pasake ji ir atsistojo.
Drakas ten ir patraukė. Jis jautė baimė. Pakviesti savo vaikiną į šokius nebuvo vienas iš lengviausių dalykų jam. Jis bijojo ir tėvo, kad jis sužinos ir pasius. Bet tai buvo tinkamas dalykas ir Drakas tai žinojo. Tėvas juk turės susitaikyti. Ir Haris nėra toks blogas, kaip tėvas mano, jis tiesiog neturėjo šanso jį pažinti.
Bendrajame kambaryje buvo daug vaikų. Dauguma mergaitės ir žemesnių klasių. Tačiau kampe sėdėjo ir Haris. Pasidėjęs ant kelių knygą ją skaitė. Haris pajuto, kad kažkas jį stebi, tad pakėlė akis ir pastebėjo Draką. Šyptelėjo. Drakas priėjo prie jo ir atsisėdo šalia. Haris tai pat turėjo kai ką nusiimti nuo krūtinės.
-Aš turiu tau kai ką pasakyti.-Tarė Drakas, nusprendęs, kad nereikia ilgiau tempti.
-Aš irgi, bet tu sakyk pirmas.
-Am, Hari, aš galvojau, gal-amhm-tu-na, gal norėsi eiti su manimi į pokylį ?-Vos išlemeno Drakas. Haris nušvito, ir džiaugėsi, kad ne jis čia mekeno, na bet labiau, kad jo vaikinas jį pakvietė į pokylį.
-Žinoma. Ar galiu tave pabučiuoti ?-Tyliai paklausė Haris. Drakas galvojo ar tai buvo gera idėja, bet velniai griebtų tą blogą idėją. Jis pasilenkė ir pabučiavo Harį į lūpas.
Tai buvo geriausias jų bučinys. Na, gerai, ne geriausias, tačiau juk jie tai padarė prieš kitus. Kai atsitraukė, jie abu nusišypsojo vienas kitam ir šiek tiek atsitraukė vienas nuo kito. Hario žandai buvo paraudę. Drako tai pat. Drako lūpų dar kelias minutes nepaliko šypsena. Haris tai pat jautėsi gerai. Per daug gerai.
-Pasišnekėk su savo draugu Roniu, šiandien susitikau Hermioną bibliotekoje, ji kalbėjo, kad jis dar jos nepakvietė į šokius, ji buvo liūdna.-Tai pasakęs Drakas atsistojo ir palikęs Harį vieną mokintis, išėjo.
Jis nusileido iki Klastūnyno ir įėjęs į vidų apsidairė. Tikėjo išvysti Pancy. Tačiau jos nebuvo matyti. Drakas nuleido galvą ir užlipo į berniukų kambarį.
Vėliau jis vėl pabandė laimė ir nusileido žemyn. Tad bent vieną kartą laimė jam nusišypsojo. Pancy sėdėjo viena prie židinio ir skaitė knygą.
Drakas priėjo prie jos ir atsisėdo šalia.
-Velnias, galvojau nebeateisi. Nepasisekė.-Piktai tarė Pancy.
-Ar jau kažkas tave pakvietė į pokylį ?-Iš oro paklausė Drakas. Jis būtų sau trenkės. Jis norėjo atsiprašyti, tačiau paklausė ne to.-Aš pakviečiau Harį.-Velnias tylėk Drakai – pamanė jis.
-Taip. Ir sveikinu, dabar jei leisi, einu toliau.
-Ne, Pancy, paklausyk. Aš labai atsiprašau, kad nepasakiau tau anksčiau, bet juk žinai, kad tuo nenorėjau tavęs įskaudinti. Mes nebuvome pasiruošę kažkam to pasakyti. Haris tai irgi slėpė nuo savo draugų, bet jie nesupyko.
-Oh, tai tu sakai, kad ir aš neturėjau supykti, nes ir jo draugai nesupyko ?
-Ne, aš sakau, kad jie to taip nepriėmė. Nematau tau priežasties imti to asmeniškai. Tai mūsų gyvenimai, Pancy. Tai ne žaidimas. Mes nebuvome tikri ar tai iš vis kada nors būtume atskleidę. Mes norėjome tai laikyti paslaptyje. Ir nesakyk, kad būtų buvę lengviau susitaikyti, kai žinotum, kur aš dingstu. Tiesa sakant, turėtum džiaugtis, kad mes iš vis tai pasakėme.-Drakas dabar jautėsi piktas. Pyko ant savo draugės.
Pancy sėdėjo žvelgdama į ugnį. Ji nebuvo nei pikta nei laiminga. Ji nežinojo ką atsakyti. Ji pusiau žinojo, kad Drakas teisus, tačiau jai buvo sunku tai pripažinti. Ji nenorėjo nusileisti.
-Bet koks skirtumas, aš atsiprašiau. Kai atsileisi, bet kada gali prisijungt prie mūsų. Dabar aš einu miegoti.-Drakas išėjo. Pancy liko. Ji mąstė apie tai ką pasakė Drakas. Ji buvo pasimetusi. Ji vis dar buvo pikta, kad jis tai slėpė, bet po valio ėmė suprasti kodėl.
Hermiona vis dar buvo nuliūdusi. Tačiau kai ėjo iš bibliotekos po pokalbio su Draku, ji pasijuto labiau pasitikinti savimi. Kai ji žengė pro bibliotekos duris, kažkas ją sustabdė. Ji atsisusko ir tai buvo Krumas. Ji šyptelėjo jam. Ji nesitikėjo išvysti kvidičo žvaigždę bibliotekoje, prie knygų. Tačiau ji gal buvo per daug stereotipiška.
-Sveika Hermione.-Jis niekada nesakė jos vardo taisyklingai. Bet Hermiona niekada jo netaisė. Jai tai skambėjo ne gi mielai. Visgi, jį sekioja būrys merginų, o jis kalba su ja.
-Labas Viktorai.-Ji nusišypsojo jam.
-Ar norėtum su manimi į pokylį ?-Jis tai ištarė keistai ir Hermiona suabėjojo, tačiau prisiminė Drako žodžius.
-Žinoma.-Tai tarusi ji paliko bežadį Viktorą. Jos veidas buvo visas degantis. Ji buvo pakylėta.
Kai grįžo į savo koledžo bendrąjį kambarį ji tiesiog spinduliavo džiaugsmu. Tai pastebėjo Ronis. Jis iškart prisistatė prie Hermionos. Haris jau su juo apie tai pasišnekėjo.
-Kodėl tokia laiminga ?
-Mane pakvietė į pokylį.-Ronio viedas ištyso.
-Ką ? Kas tave būtų norėję pakviesti į pokylį ?-Dabar Hermiona supyko.
-Krumas.-Tai tarusi ji užbėgo į mergaičių kambarį.
Ronis piktas grįžo prie Hario.
-Ar gali įsivaizduoti, tas Krumas pakvietė Hemioną į šokius.
-Sakiau, kad tu turi paskubėti.
-Aš nemaniau, kad kažkas ją kvies.-Haris tik patapšnojo Roniui per petį ir nuėjo miegoti.

O dieve sorry už tą dalį su Krumu... seniai skaičiau ugnies taurę ir neatsimenu kaip Krumas kalbėjo ar panašiai...