Nuotrupos.

Saulėlydis

-Evanai, koks nuostabus saulėlydis, argi ne ?-Tarė Džekas žvelgdamas pro savo namo langą. Evanas įėjo į jo kabinetą ir atsistojo šalia Džeko. Šis matė jį ateinant, nors ir nelaukiamas svečias jis yra, tačiau Džekas elgėsi maloniai su juo. Evanas pažvelgė pro langą.
-Klausyk, atėjau pasikalbėti apie ją.-Tarė svečias. Džekas sukando dantis ir nusisuko nuo jo.-Žinau, kad tu manai, jog jai nesaugu, tačiau tai vienintelis būdas pripratinti ją prie normalaus pasaulio. Tu juk nori, kad ji būtų išsilavinusi.
-Aš per daug ją myliu, kad leisčiau tam atsitikti.-Rūsčiai tarė Džekas.-Be to, tai ne tavo reikalas. Ji pasirinko mane, ne tave. 

Evanas nusijuokė. Jis žinojo.
-Aš atėjau gelbėti Samantos. Jai čia ne vieta. Jai ne vieta su tokiu iškrypėliu kaip tu.-Išsiviepė Evanas.
-Tylėk. Tu nieko nežinai. Nedrįsk įžeidinėti manęs mano pačio namuose. Tu tiesiog pavydi, kad ji myli mane, o ne tave. Tu nori jos sau, todėl dabar atėjai čia ir suoki nesąmones kaip jai negerai su manimi.-Susiraukęs, tačiau vis dar žvelgdamas pro langą, tarė Džekas.
-Aš pasiimsiu ją iš čia šiandien ir mes išvyksime.
Džekas nusijuokė.
-Lyg aš tau tai leisiu.
-Tu neturėsi kito pasirinkimo, tu čia mirsi.-Tai taręs jis išsitraukė durklą ir suleido jį į Džeko nugarą. Džekas suriko ir nukrito ant grindų.
Riksmas išgąsdino Samantą ir ji nusileido pažiūrėti kas vyksta. Jos mylimasis gulėjo ant grindų, į nugarą jam buvo suvarytas durklas. O šalia stovėjo Evanas ir žvelgė į Samantą. Ji pribėgo prie stalo ir surinkusi numerį paskambino greitąjai. Tada atsitūpė šalia jo.
-Ką tu padarei ?-Piktai suriko Samanta.
-Aš norėjau tave išgelbėti, jis iškrypėlis. Jis tave myli ne taip, kaip dėrėtų mylėti. Tai šlykštu.
-Baik. Aš tavęs niekada nemylėsiu. Tu man esi šlykštus. Tu taip pavydėjai jam, kad norėjai jį nužudyti ? Tu čia esi nesveikas. Aš myliu Džeką. Ne tave.
-Tačiau jis tau kenkė. Jis nenorėjo tavęs niekada paleisti. Jis tave laikė namuose ir neišleido iš jų.
-Viskas ne taip kaip tu sakai. Džekas man leido daryti ką noriu. Tačiau aš pati tai pasirinkau. Pati pasirinkau savo gyvenimą, nes mylėjau ji.-Samanta atsistojusi priėjo prie Evano ir trenkė jam antausį.
Jis visada atsirasdavo pačiu blogiausiu laiku ir sugriaudavo taiką, laimę ir ramybę. Sukiršindavo visus šalia. Jis buvo pavydus tipas.
Kai atvyko greitoji su policija, jie išsivežė Evaną, prieš tai apklausę Samantą. Džeką įkėlė į greitąją. Samanata atsisėdo šalia jo.
-Juk tu manęs nepaliksi ?-Paklausė jis ir ji suėmiau jo ranką, šyptelėjo.
-Nepaliksiu. Evaną suėmė. Viskas baigta.
Po kelių dienų nuėjau aplankyti Džeko. Girdėjau, kad mama ruošiasi grįžti į miestą. Tai pasakiau jam.
-Aš nenoriu susitikti su mama. Ji viską tik sugriaus.
-Aš tai pat nenoriu.
-Išvykime.-Tariau jam.

Tą dieną jį išrašė iš ligoninės ir mes grįžome namo. Susikrovėme daiktus ir išvykome. Dabar nebereikės rūpintis Evanu ir mama. Atvertėme kitą gyvenimo lapą. Ir jis turės būti geras.