Išgyvenk, jei gali

*1*

- Lora, kelkis! - mano ausis pasiekia mamos šauksmas.

- Dar 5 minutes! - surikau ir vėl smigau į miegą.

Galiausiai privalau keltis iš lovos, kitu atveju apačioje spygaujanti moteris išvestų mane iš proto.
Neskubu. Jeigu nereiktų, iš vis neičiau į mokyklą ir ramiai miegočiau, bet... Mama tiki, jog mokykla išjudins mane iš tingulio. Aš žinau, jog to nebus.

Lėtai įslenku į klasę ir sukniubusi suole klausau aplink mane šnarančių torenų.

- Ar girdėjai? Šį vakarą skaičiuos žaidžiančiuosius..

- Rimtai?? Kodėl niekas apie tai nepranešė? Iš kur tu žinai?

- Sakė, galbūt pražiopsojai.. Maldauju, kad tik išrinktų mane!

Didžiosios žaidynės? Taip, žinojau kas tai per žaidimas, tačiau nė trupučio juo nesidomėjau. Mieliau užkąsčiau, ar nusnūsčiau..

- Lora? Ar nesijaudini? - išgirdusi savo vardą kryptelėjau galvą balso šaltinio link.

- Kodėl turėčiau? Manęs vis tiek neišrinks, - ištariau ir eilinį kartą užsnūdau.

***

- LORA!

- Dar penkias minutes, mama... - sumurmėjau ir nusibraukiau ant lūpų užkritusius ir prilipusius plaukus.

- JOKIŲ PENKIŲ MINUČIŲ, TUOJ PRASIDĖS RINKIMAI! - spygavo visai į mano mamą nepanaši klasės draugė. Na gal truputį ir panaši - balso tonu?

- Einu, einu.. - išsirąžiau ir atsistojau. Šiandien visai neblogai išsimiegojau.

Gyvenau sostinėje, kurioje dažniausiai vykdavo žaidimas ir tiesioginiai rinkimai. Kaip bebūtų, aš privalėjau nueiti ir pati įsitikinti, jog manęs ten nebus. Nors nemanau, kad yra labai daug rizikos. Tai tik žaidimas.

Netrukus priartėjau prie arenos, kurioje sėdėjo tūkstančiai kitų torenų ir tyliai pliurpė apie jiems aktualius dalykus. Įsitaisiau vidurinėje eilėje, ketinau ilgai iš čia nesikelti ir pailsėti.

Laikas bėgo greitai, tačiau buvo pristatyta vos 250 komandų.

Nusprendžiau, jog man gana ir visa tai - laiko gaišimas. Jau geriau grįščiau namo ir gerai pavalgyčiau. Visi pažįsta mane, todėl į žaidimą neturėčiau būti paimta. O gaila, žaidėjus išskaičiuoja kompiuterinis robotas, kurio papirkti neįmanoma. Niekaip.

Grįžau namo, ir susitvarkiusi, bei persirengusi į pūkuotą pižamą, pilnu glėbiu maisto nuskuodžiau į kambarį.

- Op. Paskutiniųjų dešimtmečių žaidynių kartojimai. - susakiau komandas ir kritau į lovą. Vis vien neturiu ką veikti - o kitų žaidėjų gameplay gali ir praversti.

Trinktelėjo lauko durys, manau jog iš darbo grįžo mama. O galbūt ji žiūrejo dalyvių rinkimus? Girdžiu skubius žingsnius link mano kambario ir visa sušilusi moteris įgriūna prie pat manęs.

- Didžiosios žaidynės, šie metai, 987-oji komanda! - dusdama taria ji.

- Mama, nusiramink! Kas nutiko?

- Žiūrėk! - sušunka ji ir rodo pirštu į ekraną.

Atsidūstu ir imu žiūrėti vaizdo įrašą.

Kodėl įtariu kažką blogo?