Šalis, knibždėte knibždanti magiškų ir nepaprastų gyventojų. Didžiosios, kas dešimt metų rengiamos žaidynės.
Ir štai aš - tingi, mieguista ir silpna, niekuo neišsiskirianti mergina.
Tuomet kodėl vaikausi juos su kirviu rankose?
„Kiekvienas iš jūsų įgausite specialiai jums įdiegtą gebėjimą, kurį galėsite tobulinti, parduoti, mainyti."
„Pačiame arenos viduryje yra saugios zonos plotas, kuriame negalėsite kovoti. Toje zonoje susitiksite, bendrausite, mainysitės daiktais su kitais žaidėjais. Jeigu norėsite, galėsite susitikti su artimaisiais arba kitais stebėtojais."
„Žaidime įmanoma surišti save su kitu žaidėju - tai reiškia, jog jeigu žus vienas - žus ir kitas. Tokios aukos verta tik tikra meilė."
„Kitos nuostatos, bei taisyklės bus koreguojamos ir skelbiamos eigoje. Smagaus žaidimo."
„Įdiegiamas priedas"
Draugai stovėjo šalia manęs atidžiai klausydamiesi, o tada susižvalgė.
Staiga man kilo abejonių. Ar tikrai galiu vadinti juos draugais? Kartu prabuvome vos keletą valandų, tačiau jaučiau, kad galėjau jais pasitikėti. Tai buvo labai keblu ir mano mažos smegenėlės nuo mąstymo, atrodė, tuoj sprogs.
- Kas dabar? - paklausiau su viltimi, jog nors vienas iš mūsų žino, ką daryti.
- Panašu, kad greit prasidės kautynės. Turėtumėme eiti į vidurį, kol išmoksime naudotis savo gebėjimais, - gūžtelėjo pečiais Terra ir atsisuko į kitus.
Bonė pavizgino uodegą, Kolibris linktelėjo, o iš Levio kaip visada nebuvo jokios reakcijos, tik ledinis veidas.
Aš pati bijojau paeiti nors žingsnį - dabar miškas nebeatrodė jauki ir saugi vieta. Už kiekvieno kampo jaučiau tykantį pavojų.
- Levi? Trumpam prieik, - mano ausis pasiekė Bonės balsas.
- Hm? - vaikinas suniurzgėjo ir klausiamai į ją dėbtelėjo.
Negirdėjau apie ką jie šnabždėjosi, tačiau iš suraukto Levio veido supratau, jog tai jam labai nepatiko.
- Nagi, pagalvok ir apie ją.. Nejau nesupranti, kad be paramos ji žus pati pirmoji? - tai buvo paskutiniai Bonės žodžiai. Nujaučiau apie ką ji kalba, tačiau tikėjausi, jog tai tik vaizduotės vaisius.
- Kaip naudotis ginklais? - leptelėjau visiems pajudėjus iš vietos.
- Jau gailiuosi, kad esi šitoje komandoje, - Levis priėjo ir parodė mano profilio valdymo skydą. - žaidimo dėka automatiškai mokėsi kautis su juo.
- Ūū, dėkui, - nustebusi žvilgtelėjau į jį. Esu tikra, kad tam įtakos turėjo prieš tai vykęs pokalbis. Vaikinas nė kiek nesutrikęs atsistojo man iš dešinės. Kairėje stovėjo Terra, gale Kolibris, o priekyje Bonė. Aš stovėjau viduryje ir panašu, jog pradedu suprasti, kas čia vyksta.
- Kodėl jūs mane apsupote? Aš nesu tokia kvaila, kaip turbūt pasirodžiau, - karčiai šyptelėjau.
- Esi, - Levis stuktelėjo į mano galvą, - užsičiaupk.
Deja, aš nelaimėjau ir likau viduryje. Tačiau pagal viską čia saugiausia, argi ne taip?
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
