Išgyvenk, jei gali

*11*

Nors praėjo vos kelios valandos, jaučiausi siaubingai. Stipriai įsikabinusi į vaikino pečius prisiglaudžiau kiek galima arčiau, kad būčiau mažesnė našta. Tiesa, nežinia apsimetė jis, ar tikrai taip jautėsi, tačiau visą kelią neparodė nė mažiausio nuovargio požymių. Kiti komandos nariai taip pat sunkiai kapanojosi ir žvilgčiojo į lapiną taip, lyg šis būtų siaubingas monstras. Panašu, kad toks ir buvo.

- Ar dar toli? - iškošiau pro dantis ir tuoj pat pasigailėjau, nes į burną pateko siaubingai daug smėlio.

- Ne. Keista, tačiau beveik atėjome, - spjaudydamasi atrėkė Terra.

Staiga Levis sustojo. Išsigandusi pradėjau dairytis, tačiau jis neatsisukdamas ranka privertė mane priglausti galvą jam prie sprando.

- Kas yra? - tyliai sušnibždėjau. Pastebėjau, kad ir kitos torenos išplėtusios akis spoksojo į kažką priešakyje.

- Nežiūrėk į priekį. Užmerk akis ir tiek, - vaikino tonas skambėjo be galo grėsmingai, supratau, jog situacija rimta.

Paklausiau jo. Stipriai užmerkiau akis ir savo noru priglaudžiau žandą prie vaikino nugaros.

Jaučiau kaip Levis pradėjo eiti greičiau, tačiau nesupratau kodėl.

Netrukus mano nosį pasiekė salsvas kvapas. Susiraukiau ir pasimuisčiau, tačiau neatsimerkiau. Nuo sūpimo pasidariau mieguista ir pati to nejausdama užsnūdau.

Atsibudau nuo švelnaus purtymo.

- Atėjome, - liūdnai šypsojosi Terra. Jeigu jau atvykome, pramiegojau nemažą kelionės dalį.

Nedelsdama atsisėdau ir apsižvalgiau. Sėdėjome ant plokštumos, užželdintos švelnia žolyte. Aplink stūgavo vėjas, tačiau kažkodėl mūsų nepasiekė, atrodė, jog nematomas skydas ar kupolas jo nepraleido.

Netikėdama savo akimis pirštais paglosčiau stiebelius ir pakėliau galvą. Nė viena torena nežiūrėjo kitai į akis ir tylėjo.

- Kas nutiko? - sunerimau. Jeigu pasiekėme pirmąjį paketą, turėjome džiaugtis. Kas vyksta?

- Jo nėra. Tuščia.

Tik dabar pamačiau viduryje dungsojančią milžinišką skylę. Atrodė taip, lyg ją kas nors iškasė naudodamasis milžiniškais nagais - kraštai nugramdyti, paliktos gilios ir pailgos žymės. Nejučiomis sudrebėjau.

- Essu tikrass, kad tass padarass ir paliko tą siaubą dykumoje, - išgirdau Kolibrio balsą.

- Kokį siaubą? Apie ką tu šneki? - vos vos pakėliau balsą. Man nusibodo amžinai likti kvailutės vietoje.

Niekas neatsakė, tačiau kantriai laukiau. Galiausiai Bonė neištvėrė ir prabilo.

- Kelyje radome 4-5 išskerstas komandas.

Sutrikau. Nesitikėjau tokio tiesaus atsakymo ir dabar suabejojau, ar tikrai norėjau tai žinoti. Tai štai iš kur tas šlykštus salsvas kvapas.

- Išskerstos yra per lengvas žodis, - Levis išsitiesė ant žolės ir susinėrė rankas už galvos, - norint sudėlioti iš atskirų dalių nors vieną pilną toreną, butų reikėję gerokai paplušėti.. - susimąstė.

Nusipurčiau.

- O kas dabar?  Ką darysime? - paklausiau, nors atsakymą žinojau.

- Keliausime prie kito.. - Terra atsiduso, - šiąnakt, žinoma, nakvosime čia.

Šiek tiek užkandome ir ėmėme taisytis gultus. Kiekvienas turėjome po storą miegmaišį ir pagalvėlę. Atsitempiau savuosius prie Levio ir įsitaisiau. Čia jaučiausi saugiausiai. Turbūt jis jau miegojo, nes nesulaukiau jokių įžūlių pastabų.

Netrukus visų kvėpavimas išsilygino.

Nurimusi užmigau.

Nejaučiau, kaip dvi blizgančios akys seka kiekvieną mano judesį visą naktį..

Nejaučiau, kaip tyliai ir be galo švelniai žaidžiama su mano plaukais.

Buvau labai kietai įmigusi.