Išgyvenk, jei gali

*7*

Sunkiai praplėšiau akis. Skaudėjo galvą, tačiau tai buvo galima ištverti, tad lėtai pasikėliau ir atsisėdau.

Apsižvalgiau. Gulėjau ant didžiulės lapų krūvos. Netoli, ant rąsto sėdėjo Levis ir galando savo peilius.

- Pagaliau pabudai. Per tave praradom daug laiko. - išgirdau Bonės balsą.

- Ji pabudo! Judam! - Terra susikrovė daiktus ir atsistojo.

Pasitryniau akis. Panašu, protas supranta, kas čia vyksta, bet kūnas nelabai.

- Kibkis, - Levis nusisukęs tupėjo prieš mane ir laukė, kol užsirepečkosiu.

Apsikabinau rankomis jo kaklą ir prisitraukiau kojas. Vaikinas suėmė už jų ir laisvai atsistojo. Galva skausmingai tvinksėjo, tad atsirėmiau su ja į Levio sprandą.

Mane graužė kaltė. Nužudžiau tereną. Apie tai man nėra kilę nė minties. Kad galėčiau padaryti tokį nusikaltimą.. Visai to nepajusdama, su tokiomis mintimis ir užsnūdau, nespėjusi paklausti svarbiausių praėjusių įvykių detalių.

***

- Kelkis! Mes jau atvykome!

Nusižiovojau ir pasirąžiau. Primerkiau akis - mane trumpam apakino ryški šviesa. Pagal viską dabar buvo naktis. Žvilgetėlėjau žemyn ir išvydau vandenį - keliavome tiltu. Prieš mus dungsojo didingi, milžiniški praviri vartai, o pro juos ėjo šimtai žmonių. Tilto šonuose ir upės paviršiuje žibėjo tūkstančiai, ne - milijonai žibintų. Spėju, tai jie mane trumpam apakino. Švyturėliai keitė spalvas ir tarsi užbūrė mane. Negalėjau nuleisti žvilgsnio. Ištiesiau ranką ir pabandžiau nutverti nors vieną žibuką. Ant mano nosies nutūpė neoninis drugelis ir šyptelėjo man.

Po kelių minučių pastebėjau, jog mane kažkas stebi. Atsisukau. Akies kampučiu mane sekė Levis.

- Kas? - paraudau ir sugrąžinau žvilgsnį prie švieselių. Nemėgstu kai kas nors mane stebi. Jaučiuosi bjauri...

- Atrodai mielai.

Dar labiau iškaitau ir pasislėpiau jo sprande. Išpučiau orą ir pajaučiau kaip vaikino kūnas įsitempia. Šiuo metu labiausiai norėčiau prasmegti kiaurai žemę.

Stovėjome miesto viduryje. Nulipau nuo Levio pečių ir atsidususi apsižvalgiau.

Pastato vidus buvo dar įspūdingesnis negu išorė. Prie pat sienų dūlėjo dideli gyvenamieji namai. Spėju, juose gyvena svečiai ir nepagrindiniai žaidėjai. Tolėliau, viduryje ratu išrikiuoti stovėjo šimtai modernių prekystalių su įvairiausiomis prekėmis - maistu, higienos prekėmis, gyvūnėliais. Panašu, kad kiti nesnaudė ir įsijautė į žaidimą.

Visai pamiršau komandos draugus ir puoliau prie maisto prekystalių, tačiau greitai nusivyliau. Neturėjau užtektinai pinigų net sausainiui.

Susigraudinusi atsisukau į kitus ir išsižiojau. Šie kažkokiai senolei pardavinėjo keistas violetines žoles. Jų sąskaitos sparčiai pildėsi ir aš piktai prunkštelėjau. Baigusi darbą Terra  priėjo prie manęs ir gūžtelėjo pečiais.

- Kol buvai be sąmonės, trumpam apsistojome viename urve. Kol Bonė slaugė tave, mes pririnkome įvairių žolių.

Mano laimei, visos terenos po trečdalį pinigų pervedė į mano sąskaitą.

Patenkinta, pilnu glėbiu maisto traukiau gatvelėmis ir nenustojau žvalgytis. Aplinkui šmirinėjo įvairiausios dvasios - nuo pelytės ligi dramblio.

- Geai, o kul dabal apšištošime? - pilna burna maisto paklausiau ir sustojau.

Priekyje neramiai dairėsi ir kažko ieškojo mano pačios mama.