Išgyvenk, jei gali

*4*

Prisimerkusi apžvelgiau kambarį. Pro didžiulius langus skverbėsi saulės šviesa.
Čia stovėjo 5 lovos su šalia jų dūzgiančiais aparatais. Atrodė labai šiurpiai, tad atbula ėmiau trauktis  link durų, tačiau atsitrenkiau į Levį, užstojusį išejimą.

- Kur skubi? - jis paniekinamai pažvelgė į mane ir vėl pakėlė galvą.

Seselės paguldė kiekvieną iš mūsų į atskiras lovas - manoji buvo  iš šono, kairiajame krašte. Pagal viską, man iš dešinės gulėjo Bonė, toliau Levis, Terra ir Kolibris.

- Prijungsime jus po 5. 4. 3. 2. 1. - Sunkiai girdėjau ką jos sakė.

Netrukus pajutau nesvarumo būseną. Apsižvalgiau - stovėjau juodame kambaryje. Šalia manęs atsirado ir kiti komandos draugai.

„Sveiki atvykę, mielieji žaidėjai. Iki žaidynių pradžios liko 5 minutės“

- Ką mums daryti? - atsisukau į Bonę, o ši tiesiog gūžtelėjo pečiais.

Staiga prieš kiekvieną iš mūsų atsirado po lentelę su ginklų paveikslais.

„Pasirinkite ginklą“

Atidžiai apžiūrėjau kiekvieną iš pasiūlymų. Peiliai, lankai manęs nedomino - į akis krito kirviai. Iš didžiulio pasirinkimo išsirinkau juodą, dviašmenį, jaučiau jo galią.

Pasukau galvą. Kitos terenos taip pat buvo išsirinkusios, tačiau nebespėjau pamatyti ką, nes lentelės išnyko ir vietoj jų atsirado veidrodžiai.

„Konfigūruojama išvaizda“

Žvilgtelėjau ir išvydau savo atspindį. Nebuvau daug pasikeitusi, bet visgi abejoju ar mano tėvai mane pažintų.

„Veikėjas perkeliamas“

Ta pati nesvarumo būsena. Aš ir vėl persikeliu. Po kojomis pajutusi kietą žemę atsimerkiu ir aplink save išvystu medžius. Jaučiau čia verdantį gyvenimą, giliai įkvėpiau. Mano plaučiai prisipildė vėsaus, drėgnoko miško kvapo.

- Klasikinė arena. Šiais metais kūrėjai nepasižymėjo lakia vaizduote, - šalia manęs pasigirdo Terros balsas.

Pasukau galvą ir tiesiogine to žodžio prasme išsižiojau - už merginos nugaros žvilgėjo pora milžiniškų sparnų, o akių vyzdžiai buvo nenormaliai išsiplėtę.

- Nemandagu ilgai spoksoti, - Terra pasuko galvą. - Panašu, kad netrukus pasirodys ir kiti.

Ji nemelavo, oras šalia mūsų suraibavo ir lyg iš po žemių išdygo Kolibris. Jo transformacija mane taip pat gerokai nustebino - vaikino oda vietomis buvo pasidengusi žvynais, o vyzdžiai pavirtę siauručiais plyšeliais. Jam išsižiojus kalbėti, pastebėjau, jog jo liežuvis - dvišakis.

- Sveikučiai, - pertraukė Kolibrį Bonė. Šalia jos su įprastine veido išraiška ėjo Levis. Nė vienas iš jų, kaip ir aš, nebuvo labai pasikeitę.

„Daiktai perkelti į jūsų inventorių“

-  Sspėju, dabar ssakyss taissykless, - Kolibris nežymiai aštriau tarė s raidę.

„Sveikinu sėkmingai pradėjus žaidimą! Dabar išdėstysiu jums jo taisykles.“