Išgyvenk, jei gali

*6*

Ramiai, neišsisklaidydami judėjome link saugios zonos. Būdama viduryje nusiraminau, grįžo noras užkąsti.

- Galbūt kas nors turi kažko valgomo? - paklausiau su viltimi balse.

Atsakymo nesulaukiau. Esu tikra, kad visi mielai pavalgytumėme, tačiau ar turime iš ko?

- Stop, - Terra sustabdė mumis visus. - kažkas ten yra.

Suklusau ir pro tarpelį žvilgtelėjau į priekį. Pabandžiau panaudoti savo klausos jautrumą, nežinau ar tai suveiks - pagal savo dvasios rūšį - lapę, turėjau gerai girdėti, užuosti, pajausti. Daugiau nieko neprisimenu, nes tuomet beskaitydama užmigau. Dabar gailiuosi to.

Giliai įkvėpiau ir susitelkiau į priekį. Mano ausys krustelėjo ir aš išsigandusi sulaikiau kvapą. Pakėliau rankas ir pačiupinėjau viršugalvį. Dvi ausys. Lapės ausys.

Visa tai man buvo nauja ir šiurpu. Nusipurčiau ir vėl susitelkiau į priekį. Pati to nejausdama sušnabždėjau:

- Tai kita komanda. Sudaro 5 terenos - jaučio, žuvėdros, leopardo, kirstuko, gulbės dvasios.

- Aš paimsiu žuvėdrą, Kolibris kirstuką, Bonė jautį, Levis leopardą. Lora, tau lieka gulbė. -  išklausiusi manęs įsakė Terra ir pasiruošė kovai.

Išsisklaidėme. Iš baimės man drebėjo kojos, o rankos nevalingai spaudė kirvio kotą. Nemoku juo naudotis..

Panašu, kad kiti komandos nariai buvo nusiteikę labai rimtai, tad ir pati pamėginau susikaupti.

Krūmai sutraškėjo ir mes nelaukdami puolėme. Atpažinau gulbę - iš pavydo man suspurdėjo širdis. Blondinės plaukai žvilgėjo, o tamsios akys kiauriai vėrė kiekvieną iš terenų. Merginos nugarą puošė sidabriniai sparnai.

Iškėlusi kirvį puoliau ją. Mergina iš reflekso atsilošė ir žingtelėjo atgal, jauname veide išnyko pasitikėjimas. Šaižiai surikusi ji pabandė sparnu perrėžti man gerklę, tačiau vikriai išsisukau ir užbėgusi už nugaros pabandžiau nukirsti jos sparnus. Gulbė nesnaudė ir išvengusi kirčio smogė kumščiu. Atsitrenkiau į medį, kirvis išslydo iš rankų.
Galva ėmė suktis, o vaizdas susiliejo. Mačiau atbėgančius draugus, tačiau jie nebespės manęs išgelbėti.

Rimtai? Mirsiu net nepradėjusi žaisti. Aš tikrai apgailėtina.

Gulbė iškėlė peilį pasiruošusi smogti, sužvilgėję ašmenys mane trumpam apakino.

Staiga prieš akis išvydau verkiančią mamą.  Tiesa.. Tai nutiko tądien, kai užmigau spintoje ir neradusi manęs ji ėmė panikuoti. Prižadėjau, jog daugiau dėl manęs ji neišlies nė ašaros. Šis pažadas toks senas... Jau buvau jį užmiršusi..

Kaip bebūtų, pažadus reikia tesėti.

Nusipurčiau ir tvirtai sugniaužusi kirvį atmušiau peilį. Nustebusi mergina trumpam pamiršo gynybą ir tuo pasinaudojusi kirtau į jos silpnąją vietą - pilvą.

Merginos akys išsiplėtė.

- Kodėl?.. - šviesiaplaukė parkrito ant kelių, o tuomet nuvirto ant šono. Sparnų spalva lėtai persidažė į šviesiai, o vėliau tamsiai rožinę.

Giliai alsavau. Sukniubau. Jaučiau skausmą, tačiau dabar jau niekas nebesvarbu.

Su tokiomis mintimis panirau į tamsą.