Išgyvenk, jei gali

*10*

Pabudau paryčiais. Atsisėdau, pasitryniau akis ir apsižvalgiau. Jeigu pabudau tokiu metu, turėjo vykti kažkas tikrai triukšmingo. Kažkas stipriai beldė į laikiną portalą, bet negalėjo užeiti.

- Ko nori? - užrėkiau ir stipriau susisukau į apklotą.

- Greičiau judinkis, vartus atidarė anksčiau, nei numatyta.

Po šių žodžių šokau iš patalų ir žaibišku greičiu nulėkiau į vonios kambarį. Vos spėjau susitvarkyti ir susirinkti daiktus, kai į kambarį įvirto visos 4 torenos.

- Ką dabar daryti? - supanikavusi užrikau ir užkliuvau už mažo naktinio staliuko.

- Nusiramink, - Bonė pavartė akis ir pastatė staliuką į vietą.

- Reikia išsiaiškinti, kokias galias turi. Vienas kitą gerai pažįstant lengviau žaisime. - Terra sumirksėjo. - Jūs su Leviu turėtumėte turėti tokias pačias?

Susiraukiau. Nieko nenusimaniau apie tokius dalykus, be to, neišsimiegojau.

- Kokį gebėjimą tu turi? - prisimerkusi atgręžiau veidą į lapiną ir laukiau atsakymo.

Levis atsakė ne iš karto. Truputį pamąstęs, pagaliau nusprendė kalbėti.

- Galiu žaloti torenas nejudėdamas iš vietos, - vaikinas šyptelėjo, - Esu tikras, kad ne čia turėtum ieškoti atsakymo.

- Nesvarbu, einam, - šiek tiek pakraupusi Bonė tvirtu žingsniu išėjo iš kambario.

- Esu tikra, kad kelionėje sužinosim, - Terra mirktelėjo ir paskui Bonę išėjo laukan.

Danguje nesimatė nė vieno debesėlio, tvankus oras dusino. Neskubėdami judėjome siauromis gatvelėmis. Per labai trumpą laiką čia susirinko daugybė žmonių, atsidarė daug parduotuvių.

Staiga sustojau. Smegenis persmelkė nemalonus jausmas, tarsi būčiau ką nors pamiršusi, tačiau nieko neatsiminiau, tad nesukau sau dėl to galvos.

- Viskas gerai? - Bonė atidžiai stebėjo mane.

Persibraukiau rankomis veidą ir nusibraukiau kelias užkritusias plaukų sruogas. Linktelėjau.

Kuo labiau artėjome prie vartų, tuo garsesnis buvo šurmulys. Tiltu ėjo dešimtys žaidėjų ir neramiai dairėsi.

Dairiausi ir aš. Buvau be galo nustebusi, nes tikėjausi žymiai kraupesnio vaizdo. Pagal garsus, kurie sklido iš išorinio pasaulio, mums būnant uždarytiems vidiniame, galima suprasti, jog daug komandų tądien iškrito. Šį kartą mums pasisekė, tačiau niekas nežino, kas nutiks rytoj.

Stipriau suspaudžiau savo kuprinės petnešą ir užlaužusi ranką už nugaros paliečiau glotnų kirvio paviršių. Tai buvo vieninteliai daiktai, kuriuos šiuo metu turėjau, tačiau daugiau man ir nereikėjo.

Perėjome tiltą ir staiga, lyg pabudę iš transo, sustojome. Miškas prieš mumis susiūbavo lyg sudrumstas vanduo. Lėtai ištirpo medžiai, sudžiūvo krūmai, išretėjo žolynai. Ištirpę medžiai ant žemės krito smėliu. Taip per kelias sekundes išnyko žalioji zona, atsivėrė bekraštė dykuma.

- Tu turbūt juokauji, - pasitryniau akis, tačiau vaizdas nekito.

Terra neatrodė nustebusi, tačiau iš kaklo pozicijos buvo galima spėti, jog įtemptai mąsto.

- Gerai, nuskenavau visą žemėlapį, galime keliauti, - torena be jokių abejonių žengė ant įkaitusio smėlio.

- Įdomu, - Bonė susidomėjusi ir išsigandusi vienu metu pirštų galiukais prilietė smilteles ir pažarstė jas.

- Bet mes tam nepasiruošę, mūsų drabužiai pritaikyti miškui.. - sulaikiau Terrą už skverno ir priverčiau atsigręžti.

- Viskas bus gerai. Tam tikrose vietose matau užslėptus ryšylius su dykumai pritaikytais drabužiais ir šiek tiek maisto.

Pravėriau burną, tačiau nieko nepasakiau, tik linktelėjau. Žinojau, kad jie išmano tai geriau. Neturiu kito pasirinkimo, tik pasitikėti savo draugais.

Atsargiai perlipau į geltonąją zoną. Kūną užplūdo karštis, išmušė prakaitas, kojos ėmė linkti. Sukilęs vėjas žarstė smiltis, lipo blakstienos.

Galiausiai man neliko kito sprendimo, tik lipti kažkuriam ant pečių. Lyg susitarę visi atsisukome į Levį, kuris, greičiausiai, nieko kito ir nesitikėjo, mat nepraėjus nė sekundei, atsiduso ir pritūpė. Šyptelėjau ir nedvejodama užsikoriau jam ant sprando.

Mūsų grupelė susižvalgė ir pradėjo kelionę.