Išgyvenk, jei gali

*3*

Visi patraukėme link savo žaidimo pradžios kambario, kuriame prie mūsų turėjo prijungti tam tikrus aparatus, perkeliančius mūsų dvasias į virtualią realybę.

Girdėjau, kaip Kolibris su Bone tauškė įvairiomis temomis, tačiau nedrįsau prisijungti prie jų. Mano širdis neramiai šokčiojo ir šiuo metu tenorėjau grįžti namo ir užmigti.

Šalia mamęs lediniu veidu žingsniavo Levis. Jis mane stebino, ir aš nesupratau - ar jam nors kiek rūpi?

Prie manęs iš kitos pusės ėjo Terra. Tai buvo kiek nejauku, praktiškai jaučiau nuo jos sklindančią išmintį ir energiją.

- Nesijaudink, mes išgyvensim. Bent jau 3 mėnesius tai tikrai. - prabilo ji, taip nustebindama mane.

- Ačiū, nuraminai, - atsakiau ir šyptelėjau.

- Ar jaučiu sarkazmą? - Terra atsakė man šypsniu ir nusisuko.

Ši mergina dar keistesnė už Levį, tačiau ji man vis tiek patiko.

Neramiai gniaužiau megztinio kraštą. Terros dėka buvau trumpam prasiblaškiusi, tačiau dabar rūpestis ir vėl grįžo.

- Kodėl tu bijai? - išgirdau vyrišką balsą ir pasukau galvą jo pusėn.

Vaikinas nė nežvilgtelėjo į mane, tačiau žodžiai akivaizdžiai buvo adresuoti man.

- O kodėl tu ne? - atsainiai tariau ir laukiau atsakymo.

- Tu lapės dvasia, argi ne? Pagal viską turėtum išlikti rami ir savo galvoje kurti išlikti padedantį planą.

Sarkastiškai išsiviepiau. Kodėl visi iš manęs daug tikisi? Mokykloje mokytojai žiūrėjo į mane lyg į stebuklą, tačiau per pamokas nieko daugiau neveikdavau, tik miegodavau. Turėjau siaubingai nuvilti juos.

Jau žadėjau ką nors atsakyti jam, tačiau nebespėjau, nes priėjome 987-tąjį kambarį. Sunkiai nurijau seiles, mano širdis ėmė plakti dar greičiau.

Niekas nebešnekėjo, visi nutilo ir sulaikė kvapą. Nė vienas iš mūsų tiksliai nežinojome, kas mūsų laukia.

- Pasiruošę? - atsisuko Bonė ir nervingai šyptelėjo.

- Užteks seiliotis, einam, - Levis prasibrovė pro mus ir atvėrė duris.

Netikėtai mane apakino saulės šviesa ir aš prisimerkiau.

Žaidimas prasideda.