The Black Parade

4

Edvardas nusitempė mane laiptais aukštyn į kambarį. Kaip viskas toliau vyko tiksliai nepamenu, bet žinau, kad mes  pasimylėjom. Tą rytą prabudau viena...

Pagaliau pamačiau kažką daugiau nei mirusia žemę. Mačiau juodus žydinčius krūmus, niekada nemaniau, kad jie gali žydėt tokia spalva. Niekad nemėgau šviesių spalvų, tad šis juodai žydintis krūmas man buvo labiau prie širdies nei tie žalieji, kuriuos atsižiūrėjau per visus savo gyvenimo metus.

Plytom grįstas kelias taip pat buvo pilkšvo atspalvio, o šalimais augo juoda žolė. Toli stuksojo tamsi pilis.

Ar tai vieta kur jis gyvena? Pilis? Tamsos apgaubta pilis, juodais stogais, pilkšvom plytom ir smailiais it tigro iltys bokštais verenčiais dangų?

Nors krūmai žydėjo ir augo žolė, bet medžiai savo aštriom ir įvairiai išrangytom šakom neturėjo žiedų, nei lapų, nei pumpurų... nebuvo matyti jokių gyvasties ženklų. Medžiai lyg numirę stuksojo įsikibe tarp dangaus ir žemės...

- Kodėl krūmai žydi, o medžiai ne? - Frankas turėtų tai žinoti. Vis dar sekiau jį lyg paklusnus šunytis palei savo šeimininką.

- Kodėl tau parūpo gamta Lisa? Seniau į ją neatkreipdavai dėmesio, niekada netausojai jos. - jis buvo teisus... niekada į ją neatkreipdavau dėmesio.

- Kodėl nežydį? - Paklausiau išsilaisvinusi iš savo apmastymų.

- Tiesiog nežydį.- Paprastas ir trumpas atsakymas. Nieko daugiau...

Nešnekinau jo. Geriau patausosiu visus savo klausymus kai sutiksiu jį,   tada mano visi klausimai bus atsakyti.

Tarp mūsų vėl įsivyravo tyla, kurios norėjau labiau už orą plaučiuose. Bet ši tyla...  ji mane žude taip, kaip aš žudžiau savo plaučius cigaretėmis. Link lėtos, o pabaigoje, pilnos kančių ir agonijos mirties.

Nuolaužos, apgriuve pastatai... buvo ir sveikų, bet jie pasitaikydavo retai. Ar tai miestas? Pastatų buvo pakankamai daug, kad primintu miestą.