Summer job •h.s;n.h• ✔

Twenty One.

Jo žodžius nutraukė šalia mūsų stovintis siluetas.

Atsisukusi nustėrau.

-Dari? Harry?-klausiamai žiūrėjo Niall.

Jo akys nukrypo į mūsų su Harry susikabinusias rankas.

-Amm,-mykė Harry.-Aš galiu viską paaiškinti,-paleido mano ranką ir atsitraukė.

Niall akys atrodo užvirė pykčiu. Jis žiūrėjo į Harry ir nieko nesakė.

-Niall...-tyliai sušnabždėjau, stodamasi.

-Nieko nesakyk ir neliesk manęs. Harry, tu gyvuly,-šaltai pasakė ir apsisuko eiti.

Mano akyse pradėjo kauptis ašaros. Ir pajaučiau didelį skausmą viduje. Kaip aš nepagalvojau, kad bloga idėja buvo pradėti bendrauti su Harry.

Atsisukau Harry, o jis persigandusiomis akimis žiūrėjo į mane.

-Šūdas, negerai,-atsistojęs pasakė ir susiėmė už galvos.-Dari..-jis ėjo link manęs, bet nusisukusi vijausi Niall, kuris jau buvo dingęs man iš akių.

Nusiaviau basutes ir pasileidau bėgti. Bėgti kur, galbūt, nuėjo Niall.

Galiausiai už posūkio pamačiau jį.

-Niall!-surikau iš paskutinių jėgų.

Jis sustojo. Bet neatsisuko.

Pribėgusi puoliau verkšlenti kaip maža mergaitė.

-Ašš..Galiu viską paaiškinti, tau pasirodė...,-nusišluosčiau ašaras į megztinio rankovę.

Niall atsisuko šaltu veidu. Per mano kūno perėjo šiurpuliukai. Šiurpuliukai, kurie rodė, kad viskam gali būti galas.

-Aš ne kvailas, negalvojau, kad tu tokia. Tokia, kad gali sau leisti skaudinti kitus ir, kad negali apsispręsti,-jo akyse mačiau besikaupiančią drėgmę.

Mano gerklėje pasidarė gumulas. Jis dar kelias minutes pastovėjo, bežiūrėdamas į mane ir nusisukęs nuėjo. O aš kaip kvailė likau stovėti tuščioje gatvelėje. Kvailė, kuri negalėjo pasirinkti ir kuri negalėjo visko paaiškinti.

Jaučiau jau vibruojantį telefoną. Ekrane žibėjo "Harrieta". Užsivadinau Harry taip, nes jį tai nervino. Pakėliau ragelį.

-Dari, kur esi? Viskas gerai?-balse girdėjau baimę.

-Nebeskambink man, prašau,-numečiau ragelį.

Atrodo pykau ant jo, kad atsirado mano gyvenime. Pykau ir savęs, nes nesugebėjau pasirinkti.

.

*Po kelių dienų*

Pabudau nuo košmaro.

Negalėjau praplėšti akių, kurios buvo sulipusios nuo ašarų. Patikrinau telefoną. 4 ryto. Rytoj į darbą. Radau praleistų skambučių nuo Louis, Melanie ir kitų vaikinų. Velniop. Užrakinu telefoną ir numetu jį į kampą.

Atsikėlusi, nebegalėjau užmigti. Ką aš padariau. Niall.

Išgėriau stiklinę vandens.

Nuėjusi į vonią, nusiploviau užtinusį veidą.

Tom pasakiau, kad sergu. Bet negaliu piknaudžiauti. Man jau reikia gryno oro, nes dustu nuo savo pačios skausmo.

Atsisėdau ant sofutės ir susisukau į pledą. Sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką tapo mano mėgstamiausia veikla pastarosiomis dienomis. Nes turiu jėgų tik miegoti, verkti ir galvoti kokia aš kvailė.