Summer job •h.s;n.h• ✔

Seventeen.

Tarp mūsų su Niall nieko nėra. Ir dabar suprantu jį. Mano kvailas pažadas. Jis pažadėjo man ir aš neturiu teisės pykti, kad jis su kita. Juk aš net ne jo mergina. Kodėl man taip rūpi, kai rūpėti neturėtų? Ak taip, aš juo susižavėjusi, o jis laikosi mano duoto pažado..

...

Antradienio rytas. 9 valanda.

Vos atsikėlusi, pajaučiu didžiulį galvos skausmą, susiimu už jos ir kelias sekundes taip prasėdžiu. Velnias, nereikėjo man vakar tiek apie viską galvoti ir lieti ašaras. Patikrinu šalia gulintį telefoną. Milijonai žinučių ir praleistų skambučių. Paskutinis skambutis nuo Niall. 7 ryto. O žinučių nesuskaičiuojamai daug.

Išlipusi iš lovos nulipau į apačią.

-Sveika,-pasitiko mane Kate balsas.

-Labas,-pasitrindama užtinusias akis pasakiau.

-Mes tau paruošėm šiokius tokius pusryčius,-padėjo Tiff man lėkštę po nosim, kurioje garavo kažkoks kepsnys su salotomis.

Buvo gan nejauki tyla.

-Seniai atsikėlėt?,-bandžiau išspausti šiokią tokią šypseną.

-Prieš gerą valandą, krovėmės lagaminus,-žaidė lėkšteje su maistu Kate.

-Kelintą išvažiuojat? Visai pamiršau..

-5,-be emocijų pasakė Tiff.

-Ohh, kaip miegojot?,-buvo sunku kažką sakyti, kai buvo tokia įtampa tarp mūsų.

-Mes tai puikiai, bet kaip matome tu ne,-atsakė Kate, parodžiusi į mano užtinusias akis.

-Tiesiog blogai miegojau,-beviltiškai melavau.

-Nemeluok, mes gi viską žinom. Žinom net ir kaip buvo iš tikrųjų, bet tu mūsų net nenori klausyti,-atsiduso Tiff.

-Tai gerai, kai esu apsiraminusi, tai ir paaiškinkite man va dabar,-įsidėjau kąsnį į burną ir jau buvau šiek tiek susinervinusi, kad aš kalta, kad jų neklausiau. Juk man buvo sunku tą akimirką!

-Už 15 minučių, kai ramiai pavalgysi,-pažvelgusi į laikrodį tarė Tiff.

-Puiku,-sumurmėjau ir stengiausi negalvoti apie vakarykščius įvykius, nes tikriausiai vėl pravirkčiau.

Pavalgiusi išsiploviau indus ir vėl prisėdau prie stalo, pabaigti savo sultis.

-Tai jau gal papasakosit ką ten žinot?,-pasakiau.

-Jis jau turėtų būti čia,-sušnabždėjo Kate, Tiff į ausį.

-Ne, jūs to nepadarėt,-pakilau nuo stalo ir staiga suskambo skambutis į duris ir nieko nelaukęs į kambarį įžengė Niall.

Aš buvau tokia susijaudinusi jį pamačiusi ir sugebėjau tiesiog nubėgti į savo kambarį.

Atsisėdau ant lovos ir apsikabinau pagalvę. Girdėjau, kad jie apačioje kažką šnekėjo, o jiems nutilus, supratau, kad Niall ateina čia.

Išgirdau žingsnius ir nusisukau į kitą pusę nuo durų. Panardinau savo veidą į pagalvę ir laukiau.

-Labas, Dari,-pasigirdo švelnus jo balsas.
Lova įdubo ir jaučiau kaip jis prisėdo šalia.-Prašau, išklausyk mane. Gali nežiūrėti į mane, bet bent išklausyk visą tiesą,-ramiai šnekėjo jis.

-Žinau aš tą tavo tiesą,-sumurmėjau ir pakėlusi galvą žvilgtelėjau į jį.

Jo liūdnos, žydros akys, įdėmiai žiūrėjo į mane.

-Klausyk,-jis pakilo ir atsiklaupė prieš mane, nespėjus man vėl panirti į pagalvę.

-Ką tu daaaaa..,-jis nieko neleido man pasakyti ir pradėjo pasakoti.