Over again •n.h• (NUTRAUKTA)

Eleven.

Nuvažiavus į oro uostą, mus pasitiko kažkoks vyras ir palydėjo iki vidutinio dydžio lėktuvo.

Privačiu lėktuvu skraidau ne pirmą kartą, kadangi paprastu lėktuvu tikrai nenuskrisiu iki kito krašto su privatumu.

-Ar čia rojus?-vos tik įlipus į lėktuvą įsižiojo Dari.

-Skrisime kaip suknisti karaaaliai,-sudribo į vieną iš kėdžių Zayn.

-Čia yra mini baras?-dar labiau nustebo Dari.

-Tu niekada neskridai privačiu lėktuvu?-paklausiau.

-Ne, nes niekada su darbu nevykstu į konferencijas, o plius aš juk neesu žvaigždė kaip tu,-atsisėdo į vieną iš odinių sėdynių.

-Tu esi vienas iš sėkmingiausių žmonių New Yorke, turi savo skiltį Click'e..Ne žvaigždė ji dar sako..-pavartė akimis Zayn.

Nusijuokiu.

-Na privačiuose lėktuvuose yra baras, televizorius, net miegamasis su vonia, jei kelionė prailgtų,-pats atsisėdau prieš vaikinus ir Dari.

-Negaliu kaip kietai,-atsiduso ji ir pažvelgė pro lėktuvo langą.

-Man atrodo ji numirs kai pamatys kur gyvensime,-sukikeno Louis.

.

Lėktuve kelionės metu buvo ypač ramu. Visi miegojo, aišku, išskyrus mane. Nežadėjau dar pusę kelionės dalies pravėpsoti pro langą. Džiaugiuosi, kad į kelionę pasiėmiau gitarą. Mąsčiau, kad gal parašysiu kokią dainą, kol būsime kelionėje.

(Galite pasileisti dainą, kuri yra viršuje)

Pasiėmęs savo gitarą, nuėjau į kitą lėktuvo galą, kad neprižadinčiau kitų. Iš kuprinės išsitraukiau seną sąsiuvinį, kuriame buvo surašytos visos mano senos ir nepabaigtos dainos. Vos tik paėmiau sąsiuvinį į rankas, atsivertė puslapis su skirtuku. Mano akys išvydusios tekstą išsipūtė ir prisiminiau tą dainą, kurią parašiau jai.

(Niall prisiminimai ir mintys bus pabrauktos)

Aš, turbūt, ją įsimylėjau, kai tik pamačiau ją. Pamačiau jos akis, šypseną ir jos vidų. Įsimylėjęs, nenorėjau dalintis ją su niekuo..Kvaila taisyklė jai reiškė daug ir tai neleido mums būti kartu, nes aš ir ji stengėmės jos laikytis. Tuo metu jai tai atrodė geriausia. Žinau, kad ji mylėjo mane taip pat kaip aš ją. Tik aš kvailys, nesugebėjau jai to parodyti, supratęs ją. Per save praradau ir ją ir savo draugą Harry. Tą vakarą mane aptemdė pyktis ir per jį nieko daugiau nebemačiau. Nebemačiau jos grožio, nebejaučiau meilės jai. Kai ji atėjo ir surengė tą vakarienę, ją pamačius buvau vėl užlietas savo paties nuoskaudų. Kai ji pradėjo kalbėti, jaučiau kaip mano kojos darosi silpnos, o mintys sukasi tik apie ją. Galiausiai, kai ji paimė sušiktą peilį į savo rankas, mano širdis atrodo sustojo. Šalti, geležiniai ašmenys slydo jos kaklu, o aš mačiau, kaip mano viltys dūžta su kiekvienu jos kraujo lašeliu, riedėjusiu jos gležnu kaklu. Tik tada supratau, kad niekada nebuvau ir nebūsiu nustojęs jos mylėti. Ji buvo arti savo mirties slenksčio, o to priežastis-aš. Nieko daugiau kaltinti negaliu. Negaliu kaltinti Harry ar jos. Gal jei nebūtume susitikę tą kartą paplūdimyje viso to būtų net neįvykę?

Tą vasarą, kai ji staigiai dingo, man buvo šokas. Žinojau, kad neturėjau taip stipriai sureaguoti, turėjau ją išklausyti ir suprasti. Bet nesugebėjau.

Praėjus keleriems metams, visiškai ją išmečiau iš savo galvos. Karjera ir kiti reikalai visas mano mintis nukreipė kita linkme. Atrodo, kad pradėjau gyventi toliau. Be jos.Radau nuostabią, bei pašėlusią merginą Gabi. Nežinau ar ji skirta man, bet ji man be galo patiko. Viskas buvo nuostabu, kol vieną dieną naršydamas internete pamačiau jau pažįstamą vardą. "Dari Kennedy-naujoji aukštumų pasiekusi mergina". Taip buvo parašyta antraštėje. Atsidaręs straipsnį pradėjau skaityti. Mano širdis plakė vis stipriau su pamatytu jos vardu. Atrodo, kad mane apemėbeprotystė ir norėjau sužinoti vis daugiau apie ją.Susipratęs, kad tikriausiai ji mane pamiršusi, nes dėl manęs jai teko tiek iškentėti, vijau visas mintis ir gyvenau toliau.