Let's Talk About Nothing

Kūrybinė krizė

Tuščia galva,
Nors prigrūsta formulių įvairių.
Sunki kalba -
Jaučiu, kad aš taip nebegaliu.

Per sunku
Sugrįžti į save,
Būtų puiku,
Jei vėl atsidurčiau savo kelyje.
Nebegaliu,
Kažkur dingo gabumai.
Aš jaučiu,
Kad silpsta dvasia ir kūnas.

Kadais kūryba
Buvo tai, ką puikiai sugebėjau,
Nors dabar tai byra,
Bet tada daug vilčių jon dėjau.

Tada mano mintys
Rimuodavosi pačios,
O dabar tarp žodžių trintys
Ir man niekas nebeaišku,
Noriu kad kūryba
Vėl į mane atsigręžtų
Ir aš būčiau laiminga -
Su skausmu ir neviltim,
Kurie ilgai mane lydėjo
Užsimerkus mėlynom akim,
Kai tik kūryba man padėjo.

Turbūt to skausmo
Jau nebejaučiu,
O rašyt iš laimės
Niekaip negaliu.

Gal mintys mano
Susitvarkė pagaliau,
Po ilgo tvano
Jaučiuosi geriau.

Bet vis dėlto
Jaučiuosi sumautai,
Nes nežinau dėl ko
Nė sakinio neparašau gerai...

***
Ech, atleiskit, visiška kūrybinė krizė. Niekaip negaliu rašyt nei poezijos, nei istorijų. Nors noriu rašyt, bet galva tuščia... Kaip grįžti į kūrybinį procesą?