Ji švyti

☾Įžanga☽

☾

Ar žinai, kaip išgirsti griaustinį giedrą vasaros dieną?

Priglausk ausį prie bėgių.

Girdi?

Štai kaip dabar plaka mano širdis.

☽

Niekada nemylėjau savo miesto.

Paprasta ir aišku. Jis pilkas. Ištaigingas. Pilnas dangoraižių šviesų. Su daug triukšmo. Daug galvos skausmo. Nesuskaičiuojama minia mašinų, kurios tarsi skruzdėlės išbėga į pilkas gatves kiekvieną rytą. Nuo pusės penkių. Aš skaičiavau.

Jame oras, kai išeini į balkoną, griaužia gerklę. Ir kiekvieno žmogaus plaučiai per metus, gyventus smoge, išrūkyti tarsi ką tik pagauta žuvis rūkykloje.

Visi čia sudžiūvę. Iš veidų, iš geltonų akių, iš kūnų, kuriuos turintys vadinasi modeliais. Iš kojų, į kurias pažvelgus nori po asmens taku mesti pagalvę, nes jos bet kada perlūš per pusę.

Čia saulė nepasiekia pilkų betoninių plytelių, rudens čia nėra, nes medžius randi tik parke, o ne šalikelėse, todėl ir nukritusių lapų nėra. Pavasarį visas miestas susirenka į parkus, o vaikai savo purvinomis ir lipniomis nuo saldainių rankomis drasko pumpurus nuo šakų. Net suaugusieji jas kerta ir nešasi namo, kad bent kiek įkvėptų savo gyvenime gyvybės.

O vasarą čia pats ekstremaliausias vaizdas yra šimtą metrų nuo žemės pakilę langų valytojai. Vasarą niekada neišgirsi, kaip čiulba paukščiai. Vienintelis įrodymas, kad jų yra – tai baltos išmatos ant palangių.

Maistas – vien iš miltelių. Milteliniai kiaušiniai, sojų pienas, vandens pripumpuota mėsa, chemiškai apdorotos daržovės. Vieną kartą nusipirkau granny obuolį ir palikau stovėti ant mikrobangės. Po pusės metų jis tebebuvo žalias ir spindintis. Nepaliestas.

Ant kiekvieno pastato kampo prikabinėti kvaili, manipuliuojantys protą, publicistiniai plakatai. Jie margi, o ekranuose miestų aikštėse rodomos reklamos taip pat spalvotos... kokčiai. Bjauriomis, netikromis, ryškiomis spalvomis.

Tačiau nereikia manęs kaltinti.

Nes šitas miestas nėra mano namai. Niekada nebuvo.

Turbūt, jei būčiau gimusi didmiestyje, tokiame, kaip šis, mylėčiau jį kaip ir kiekvienas kvailys sutiktas gatvėje. Atsistočiau per varžybas ir kartu su minia skanduočiau miesto stipriausios komandos vardą. Žvelgčiau į visus turistus pasipūtėlišku žvilgsniu, nes jie – mano namuose. Mano valdoje. Gimtinėje.

Nedarau to.

Nes mano širdis ne čia.

Todėl prisėsk ir paklausyk mano istorijos. Aš tau papasakosiu apie tobulybę, žalumą, dundėjimą, lietų, tylą, meilę, sielą, kelionę namo.

Kelionę, kurioje aš ieškojau savo širdies.

Ir atradau ją. Ją.