Ji švyti

☾Pažįstamos akys☽

☾

Kai susiliečia du lediniai debesų apsiaustai

Ir kai žaibų liežuviai laižo vienas kitą,

Raudoni ir auksiniai, žali ir balti,

Tada prasideda paskutinė mano gyvenimo kelionė.

☽

Tarsi traukiama nematomo magneto, tarsi būčiau pliusas, o ji minusas, atsisėdau ant suoliuko priešais užsimerkusią ir į nieką dėmesio nekreipiančią raudonplaukę.

Dabar galėjau matyti, kad ji po prasegtu lietpalčiu užsivilkusi baltus marškinėlius trumpomis rankovėmis ir kūno spalvos kelnes su petnešomis, nerūpestingai numestomis ant kelių.

Tada man panižo pirštai, kaip kiekvienam žmogui, kurį apima įkvėpimas. Tokio didžiulio noro kažką daryti niekada nebuvau jautusi. Todėl kuo tyliau, kad tik jos nepažadinčiau, iš kuprinės išsitraukiau savo piešimo albumą, pasteles ir akinių futliarą.

Sulenkiau kojas per kelius ir savo pėdas užkėliau ant sėdynės, taip pasidarydama sau gyvą molbertą, į kurį atrėmiau albumą su visiškai švariu, kiek gelsvoku, kaip man patinka, popieriaus lapu ir švelniais judesiais pradėjau žymėti raudonplaukės kūno bruožus, nuolatos pakeldama rudas akis į ją ir melsdama, kad ši nepabustų ar nesujudėtų.

Miestas yra paradoksas. Jame pilna šviesų, daug daugiau nei reikia, tačiau vis tiek nematai savo mūzos, nejauti įkvėpimo. Kad ir kaip ten šviesu ir išmanu, žmonės neprimato. Todėl pusė nešioja akinius, o kita pusė – raukšles nuo įpročio prisimerkti, kad ką nors išvystų.

Kaime to nėra. Ten apšvietimas mažesnis, tačiau žmonės tarsi sakalai – mato ir jaučia kiekvieną detalę, perpranta kiekvieną žmogų, pastebi, jei kažkas per naktį iš obelų prisiskynė vaisių, jei kažkas ne taip uždarė šiltnamio duris. Jiems nereikia akinių, kad pamatytų paprasčiausius dalykus ir tik senatvės pavargusios akys užkerta jiems kelią visą gyvenimą būti karališkaisiais ereliais, skraidančiais tarp debesų ir stebintiems skruzdėles.

Miestas mane sugadino. Sugadino akis. Todėl kad ir kaip tą akimirką stengiausi raudonplaukę įamžinti kuo tikroviškiau, vaizdas vis liejosi, bandant sufokusuoti ją, sėdinčią toliau, ir albumą man priešais nosį. Ir taip besikankindama geras dešimt minučių pajutau, kaip ranka tiesiasi prie akinių.

Atvėriau futliarą ir užmiršusi kaitrą užsidėjau vėsius akinius ant nosies.

Turbūt tai buvo mano klaida.

Nes vos tik pabandžiau dėžutę užverti, ji garsiai bumbtelėjo sienelėms susitikus viena su kita. Nuo to garso net krūptelėjau.

Ne aš viena.

Mergina priešais mane atmerkė akis ir patraukė galvą nuo rėmo, kiek pavargusia mina įsistebeilydama į mane. Jos akys buvo žalios, maišytos su lazdyno riešutų rudumu. Niekada nemačiau tokių akių. Jos man priminė mišką ir samanotus slėnių patalus, su kuriais užaugau.

Ir nors ją mačiau pirmą kartą, pajutau ilgesį ir nostalgiją, tarsi būčiau užaugusi su jos siela, mačiusi ją praeitame gyvenime.

-Atsiprašau, - pagaliau ištariau po ilgos tylos.

Ji nuleido akis, tarsi kažką supratusi, tačiau niekaip nesuvokiau, ką.

-Aš irgi. – Pasakė vėl atremdama kaktą į kvėpuojantį senuką traukinį, grįždama į pradinę pozą, tik daugiau nebeužsimerkė.

Ir stebėjo mane, kai po kurio laiko vėl pradėjau judinti pieštuką. Visiškai nejudėjo, tik krūtinė kilnojosi bekvėpuojant.

Ji tapo mano gyvu natiurmortu.