Ji švyti

☾Mano laisvas kelrodis☽

Papostinau šią dalį jau 4 kartus, mačiau, kaip žmonės ją votinino vakar, šnd grįžtu - ji net nepapostinta, rodo :)))) wattpadas yra tobula svetainė

☾

Aš turiu dramblio širdį.

Seną, nieko nepamirštančią, bet liepsnojančią.

Mano mielas bangini, neleisk jai užgesti,

Nugabenk ją ir mane toli, toli.

☽

Man patinka traukiniai. Tačiau tik tokie, kurie turi sielą.

Labai lengvai atskiriu, kurie traukiniai ją turi, o kurie – ne. Reikia atkreipti dėmesį į tris dalykus – į lokomotyvą, jo kvapą ir juo bevažiuojančius žmones.

Gyvų, turinčių sielą traukinių lokomotyvai atrodo seni ir aprūdiję, jie neblizga saulėje, yra su apsilupinėjusiais metalo spalvos dažais, konduktoriaus langai turi rudą atspalvį, o apačioje, po langais, traukinys turi ūsus – sunkią, raitytą metalinę skardą, taranuotoją, kaip aš vadinu, ir dėl jo traukinys tampa panašus į senuką, tačiau dar stiprų ir greitą, niekada nepamirštantį, kur tavo namai.

Per visą traukinį šen bei ten išbarstytos kopetėlės ant stogo, todėl atrodo, tarsi senukas būtų užsidėjęs odinį lietpaltį, užsegamą užtrauktuku, kuris tęsiasi nuo galvos per visus vagonus iki tol, kol lietpaltis pasiekia žemę.

Senuko plaukai žili, beveik balti – tai dūmai, kylantys per lokomotyvo išmetamąjį vamzdį. Jie kvepia kaip karšti italų tabako dūmai, skaniai ir kokčiai tuo pat metu, tačiau sugeba apsvaiginti ir panerti pasaulį į debesis, kur garsai nuslopsta ir atrodo, kad skrendi.

Vos įlipi į vidų, pajunti, kaip braška senuko šonkauliai – vagono sienos, kaip cypsi sustingę sąnariai – traukinio ratai ir stabdžiai. Jo kas antras vagonas turi mažas kupė juodomis sienomis, kuriose smirdi pelėsiais, o kituose vagonuose tų sienų nėra, tiesiog vienas prieš kitą sustatyti suoliukai su atramomis, aptrauktomis šiurkščiu garstyčių spalvos audiniu, kuris tiek nusidėvėjęs ant suoliukų, jog net blizga nuo pro lietaus apnašų aptrauktų stiklų spindinčios saulės šviesos.

Šie vagonai primena vieną didelę svetainę be kilimo ir čia vyrauja toks kvapas, kaip ir tarp mažų kupė einančiame koridoriuke, kurį užuodus prisimeni senovę, kurioje niekada tavęs dar nebuvo gyvo. Jis tave nuneša į praeitį ir daugiau nieko nebenori daryti, tik atsisėsti prie lango ir stebėti pro šalį plaukiančius laukus.

Į šiuos traukinius drįsta sėsti tik nuotykių ieškotojai, laisvos sielos žmonės, kūrybingi sutvėrimai, kuriems nė velnio nerūpi, kur šis senukas keliauja, nes jie žino, jog toks traukinys pažįsta seniausius bėgius, seniausius tiltus ir jo kelias namo yra pats ilgiausias. Jis puškuoja lėtai, nes skubėti neverta – šis senukas, kaip ir juo važiuojantys žmonės, yra laisvas, nes jis, tarsi gyvas, turi sielą.

Jo bėgiai vargiai lekia tuneliais po kalnais, jis mieliau vinguriuoja per miškus, pievas, tarp laukų ir per medinius tiltus virš upių, retkarčiais sugalvodamas palįsti po mažyte kalva ir išlįsti po kelių sekundžių pas saulę, pas gryną orą, kol vieną kartą išnirus išvysti savo namus.

Todėl supraskit, aš tada ilgai į jį nelipau, nes norėjau apžiūrėti ir paliesti savo senuko metalines, medžiu aptrauktas sienas. Pajusti, kaip jis sunkiai, tačiau nenuilstamai kvėpuoja, kaip jo kūnu vibruoja karšti garai – traukinio kraujas, ir užuosti italų tabaką, kuris man gėrėsi į tamsiai rudus plaukus.

Norėjau pajusti jo laisvę, kurios aš niekada neturėjau.

Ir tada, man vis dar tebestovint prie vienų iš traukinio durų – senuko lietpalčio kišenių - aš išvydau viename iš vagonų kažką suspindint.

***

Gal jau jaučiat, kad greitai prasidės veiksmas?

Atsiprašau, kad retai keliu dalis. Tiesiog visko per daug :/

Šitą dalį maniau, kad bus žiauriai sunku parašyti (supraskit, aš niekada nevažavau traukiniu, tik senuoju Lietuvos siauruku), net arti traukinio nesu stovėjus, bet kažkaip pasirašė man visai greitai :D tik paskui mama pasakė, kad aš aprašiau tokį traukinį, kuris buvo prieš 50 metų. Nu, atseit, garvežį. Ir pagalvojau - po velniais, ar daugiau nebėra tokių gražių garvežių, kaip iš Hario Poterio?

Tada pagalvojau, o pala, tai kur vyksta mano knygos veiksmas? Ir koks čia laikmetis, jei dabar nebėra garvežių?

Ir tada pagalvojau - eikit sau, čia mano kūryba ir rašysiu kaip norėsiu :D vis tiek pakeičiau kiekvieną žodį, kur buvau parašiusi garvežys į lokomotyvas. Atseit, šiuolaikiškiau.

Knygos veiksmas vyksta maždaug dabar. Tačiau visa realybė yra išgalvota. Jokių miestų, jokių tikslių vietų. Tik vaizduotė.

Todėl jei jūs manot, kad kažkas nelogiška, prašau - įsivaizduokite seną šiulaikinį traukinį su apibyrėjusiu lokomotyvu. O aš vis tiek įsivaizduosiu Hario Poterio garvežį. 

-Lapė