Ji švyti

☾Geltona saulė, karštis ir basutės☽

☾

Virš galvos kyla audra, nurimk, širdie,

Aš jau pakeliui, plaukiu namo.

Už lango lekia laukai, upeliai, kalnai,

Tačiau sustojus matau tik tave.

☽

Žengiau į traukinio vagoną.

Ant žemės spindėjo dešimties centų moneta. Taip spindėjo, tarsi būtų kas nušveitęs visas rūdis ir purvus, pirštų antspaudus ir dulkes. Pasilenkiau, pakėliau ją nuo žemės ir pavarčiau tarp pirštų. Šaltumas virpino odą.

Tą akimirką traukinys stipriai truktelėjo pirmyn ir per rytinės spalvos langus pasipylė spinduliai, mėtydami saulės zuikučius ant lubų. Nusišypsojau ir atsisėdau prie lango, ant garstyčių spalvos suoliuko.

Pakeliui, - pagalvojau.

Atrėmiau galvą į gelsvo plastikinio lango rudą rėmą ir užsimerkiau. Saulės spinduliai, senuko traukinio kvėpavimas ir monotoniškas bėgių dunksėjimas privertė nusikelti į kitą realybę. Toliau nuo mašinų pypsėjimų ir taksistų keiksmų, toliau nuo lėktuvų kylimo takų ir brangių odos dirbinių, į pasaulį su paukščių čiulbesiu, karvių mūkimu ir šieno kvapu. Užmerkiau nuo miesto pilkumo pavargusias akis, jusdama, kaip blakstienos liečia langą.

Nors mano kūnas snaudė, mintys liejosi per kraštus. Tokiomis dienomis kaip ši dažnai galvoju, kad daugiau į traukinį nebelipsiu, niekada. Tiksliau, nebelipsiu, būdama namuose. Daugiau niekada negrįšiu į nekenčiamą vietą ir pasiliksiu ten, kur šitiek metų veržiasi mano siela.

Negaliu. Skaudėjo, kai taip galvojau. Tačiau kai pro užmerktus vokus stebėjau saulės zuikučius, svajojau, kaip žiūriu į išvažiuojantį senuką nuo miestelio, kuriame užaugau, traukinio platformos. Ir šypsausi.

Atsidusau ir pajutau, kaip langas aprasojo.

Atrėmiau galvą į lango rėmą kitu kampu ir atsimerkiau. Kai atsisėdau šiame vagone, buvau visiškai viena. Dabar pamačiau, kad kol buvau panirusi mintyse, į šį, nuošalesnį vagoną priėjo daugiau žmonių.

Kairėje mano suoliukui sėdėjo žila moteris dangaus mėlynumo akimis, ant kito – rudaplaukis hipsteris su žandenomis ir akiniais.

Tačiau jie man visai nebuvo įdomūs.

Nes priešais mane, ant kitos poros suoliukų, atsukusi veidą mano pusėn, buvo mergina.

Ir ji buvo tikra keistuolė. Tą dieną oras tiesiog raibuliavo nuo kaitros, mano plikos kojos, padėtos ant garstyčių spalvos medžiagos, prakaitavo, o savo akinių net nebuvau išsitraukusi iš kuprinės, nes žinojau, kad jie būtinai man nuslys nuo nosies. Jaučiau per šonkaulius keliaujančias prakaito sroveles.

O ji sau sėdėjo pridvisusioje senuko kišenėje su juodu, plonu lietpalčiu, dengiančiu jos plaukus. Plaukus, kokius ji turėjo plaukus! Mergina buvo braškinė raudonplaukė, tiesios sruogos dengė jos išbalusį kaklą. Jos visa oda buvo balta kaip mano močiutės ožkų liesas sūris, o karštį liudijo tik paraudę skruostai.

Daugiau nieko nemačiau, nes užstojo suoliuko atrama.

Ji lygiai taip pat kaip aš sėdėjo atrėmusi kaktą į lango rėmą.

Tik jos rėmas buvo ne rudas, o geltonas.

Kaip ir mano basutės, judančios jos link.