Ji švyti

☾Centai☽

☾

Pačioj uragano aky, kai viskas aplinkui naikinama vėtros,

Kai banginiai nebegali išnirti iš ant žemės nusėdusių debesų,

Čia, kur aš, kur dar ramu ir odos nelaižo net mažiausias brizas,

Išvystu tave.

☽

Saulės nutviekstam lape pražydo miško paklotė, įrėminta tamsiai rudų blakstienų, rožių žiedai prasiskleidė ant skruostų, braškių uogienė ištiško plaukų vietoje ir viską papuošė pieno puta spindinti oda.

Nykumoje gimė gyvybė.

Ir švytintis grožis.

Tiksliau, jo fragmentai. Nes aš ją tada piešiau neilgai. Taip nutiko todėl, kad man pasidarė per keista piešti nepažįstamąją, kai ji nė trupučio tam nesipriešina. Ir dar dėl to, kad pasiekėm pirmąją stotelę.

Senukas traukinys gerokai užduso, veždamas mus kalnų pusėn. Stotelė man tada pasirodė tokia netikėta. Turbūt dėl to, kad buvau be galo įsitraukusi į piešinį ir staiga, kai pakėliau akis į savo modelį, jo neberadau.

Ji išlipo be žodžių, be garso. Apsižvalgiau po vagoną. Senutė tebesėdėjo prie lango, vaikinas hipsteris padėjęs galvą ant krūtinės miegojo. Raudonų plaukų nė ženklo.

Net suabejojau, ar išvis tokią merginą buvau sutikusi.

Mečiau daiktus į šoną ir greitu žingsniu pasiekiau išėjimą iš vagono. Iškišau galvą pro duris į šviežią orą.

Ten buvo paskutinis sustojimas prieš kalnus. Medžių juosta už platformos sulaikė nuo kelio sklindantį mašinų variklių riaumojimą. Nenušienauta žolė jau buvo spėjusi nudegti ir įgauti šviesiai žalią atspalvį. Lengvas vėjelis ant platformos betono nešiojo dulkes.

O šešėlyje, prie kepinių kiosko, stovėjo mergina. Ją išvydus pajutau, kaip nerimas palieka krūtinę. Leiskite pakartoti, kad aš tada jos nepažinojau. Kodėl tada taip išsigandau, kai ji dingo, negalėjau atsakyti.

Geltonos basutės šleptelėjo ant įkaitusio grindinio, net akiniai man ant nosies susikreivino ir pasaulis kiek išsiliejo. Bet raudonplaukė buvo švyturys, o aš, tarsi tamsoj pasiklydęs laivas, sekiau jos šviesą iki pat kioskelio.

Sustojau toliau. Nenorėjau, kad pamanytų, kad ją persekioju. Ar aš ją persekiojau? Gal, turbūt, kad taip.

Ji stovėjo prie kepinių kioskelio, o aš porą metrų už jos. Aplink žmonių beveik nebuvo, o ir tie keli tingiai pavėsyje, pasislėpę nuo kaitrios saulės, laukė savo kelrodžio. Į senuką nelipo, tačiau manęs tai ir nenustebino. Tiesą sakant, aš netgi apsidžiaugiau.

-Karamelinę bandelę, - išgirdau negarsų merginos balsą. Jis nebuvo nei šiurkštus, nei švelnus. Kaip vanduo. Kaip kalnų upokšnis. Skambus ir šaltas.

Padavėja pasakė kainą, o raudonplaukė padėjo monetas ant prekystalio. O aš supausi ant pėdų nuo pirštų galiukų iki kulnų ir klausiausi garsiakalbių, skelbiančių, kad traukinys išvyks po minutės. Lengvas vėjelis vis numesdavo išsilaisvinusias iš kuodo sruogas atgal. Čiulbėjo paukščiai ir platformos pakrašty senutė maitino balandžius. Tačiau visus šiuos garsus nutraukė kitas.

-Panelyte, ar tik nebandote manęs apgauti? Jums trūksta dešimties centų, - susierzinusi pasakė vyresnė moteris už prekystalio su akių šešėliais, siekiančiais antakius.

-Hm? – sutriko raudonplaukė.

-Neprigirdi?

-Ar jūs gerai suskaičiavote? – dabar raudonplaukės balsas jau spėjo tapti šalčiausiu šaltiniu.

-Atsiprašau, gal aš nesu tokia kvaila, kad nebesuskaičiuočiau monetų, kaip tamsta.

Turbūt sunku patikėti, tačiau aš tik tada atsibudau iš transo būsenos ir išdrįsau įsikišti į pokalbį. Na, ne tiek įsikišti, kiek nutraukti. Supraskite, kai aš taip svajojau, pyktį suvokti buvo sunku.

Pritipenau ir šleptelėjau vagone rastus 10 centų ant prekystalio, priversdama ir pardavėją, ir merginą į mane keistai pažvelgti.

Tačiau man terūpėjo tik vienos iš jų žvilgsnis.