Istorijų prologai/pirmos dalys

Smaragdas (~Si)

Prologas

Stovėjau išplėstomis akimis, drebančiomis nuo stingdančio šalčio ir baimės galūnėmis ir niekaip nesupratau, kodėl Gabriela nori atsikratyti manęs. Ji i mano kaktą įrėmė ledo šaltumo ginklą, o pačios akys buvo pasruvusios krauju ir ašaromis, kurias dėka mėnulio galėjau pamatyti.

- Kodėl tu taip elgiesi, Gabi? – virpančiu balsu, dėl susikaupusių ašarų gumulo gerklėje, tyliai sušnabždėjau. Nežinau ar ji išgirdo, nes pūstelėjęs vėjas sukėlė medžių šakų dainas, taip užgoždamas mano balsą ir leisdamas jį pasiglemžti tamsai.

- Tu niekada nesuprasi, ką aš išgyvenu, kale! – šūktelėjo draugė ir mano širdį pervėrė skausmo adatos. Jos balso aidas atsimušė į nakties tamsą ir pasiglemžė mano ausis, priversdamas vis girdėti ir girdėti tą šūksnį... Skrandį sutraukė nežmoniška agonija ir aš galvojau, kad tuoj pat apsivemsiu. Darėsi nepaprastai silpna ir bloga, o ašaros vis ridenosi mano skruostais nematydamos pabaigos ir išdegindamos mano skruostuose šalčio pėdsakus...
Aš ją pirmą kartą tokią matau. Per 18 metų mes nesam nė karto susipykusios, o šiandien stovim abi viduryje tamsaus ir nykaus miško, kai lauke pučia stingdantis vėjas, o man į kaktą atremtas ginklas, nešantis mirtį...

- Pasikalbėkim, Gabriela, prašau... Aš nesuprantu, kas atsitiko.. Atleisk man, jei kažką padariau... – nebesusivaldydama paleidau absoliučiai visus jausmus ir pradėjau dar stipriau lieti ašaras, o šios besirisdamos sušalusiais skruostais sukėlė dar didesnę agoniją, tik šį kartą ir fizinę. Atrodė, kad plyštu pusiau: širdis kiekvieną sekundę vis sunkiau ir sunkiau pompavo kraują, oras plaučiuose rodos užstrigo ir pradėjo deginti atvira liepsna, o smegenys atsisakė dirbi. Jausmai degino mano sielą tarsi įkaitusios žarijos... Nebežinojau, ko tikėtis iš Gabrielos, bet iš jos užsivedusio balso ir kūno stovėjo pozicijos supratau, kad nieko gero galiu nelaukti... – Aš matau iš tavo kūno pozos, kad tu nenori to daryti, nuleisk pistoletą, mažute... pasikalbėkim, prašau tavęs!

- Neanalizuok manęs, kvaile tu, neprašiau aš tavo psichologinių paslaugų!!! – riktelėjo ji taip stipriai, kad aš net užsimerkiau iš tos baimės. Skausmas dar labiau surakino kūną ir galvojau, kad dabar pat nukrisiu ant žemės. Gabriela ginklą dar stipriau įrėmė man į kaktą ir aš net sugriežiau dantimis. Nebežinojau, ką dar pasakyti... Žodžiai baigėsi, o skausmas atėmė visas paskutines mano jėgas. Liko tik mano kiautas ir agonija.... – tu niekada nesuprasi, ką reiškia matyti trokštamą vaikiną su geriausia drauge, kale tu. Tikiuosi tu supūsi pragare! – smegenys dar bandė suvokti jos pasakytus žodžius, tačiau tuomet ausis užspaudė kurtinantis šūvis...

Aš nebejaučiau nieko: nei skausmo, nei šalčio, nei gailesčio Gabrielai, nieko. Teliko aklina tamsa, pasiglemžianti mane amžiams.