Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Mama mums visada kartodavo, kad įėjus į tamsųjį mišką neišklystume iš tako. Tai buvo vienintelis miškas kuris supo mūsų Koralo miestą ir vienintelė pavojingiausia vieta pasaulyje. Niekas nežino ir niekas neprisimena kodėl šis miškas tapo tamsiuoju, bet užteko kalbų, kad jo prisibijotum ir nedrįstum palikti tako. Drąsiausi taip niekada ir negrįždavo iš jo gyvi. Žmonės kalbėdavo, kad miškas gyvas ir jis maitinasi žmonių emocijomis kol galiausiai visiškai išsiurbia gyvastį ir paverčia dar viena klajojančia sielą kuri niekada neranda ramybės.
Nepaisant baisių istorijų žmonės vis tiek ėjo į mišką, jame buvo gausybę gėrybių, prisirpusių uogų, bei grybų iš kurių buvo daromos nuostabaus skonio sultiniai. Mudvi su seserimi čia ateidavome rinkti uogų kurios augdavo tako pakelėje. Ir nors atrodydavo, kad miškas vilioja miestelėnus nuklysti nuo tako savo gėrybėmis, mes visada laikėmės taisyklės, kad nepaisant visko liksime ant takelio.
Ši diena neturėjo skirtis nuo visų ankstesnių dienų kai eidavome į mišką rinkti uogų. Tik šį kartą mane čia išsitempė mano vyresnioji sesuo Maribele. Sekiau paskui seserį kuri šiandien nuo pat ankstaus ryto elgėsi keistai. Ji atrodė susirūpinusi ir tuo pačiu nervinga, o man paklausus kas darosi ji išsitempė mane į mišką netarusi nė vieno žodžio. Žvelgiau į šviesiaplaukę kurios plaukai buvo tvirtai supinti į vieną kasą, o ilga melsva suknelė vilkosi žeme. Balti galai jau buvo išsiterlioją purve, o baltos kurpaitės darėsi tamsios ir net buvau tikra įsigėrė drėgmės. Bele niekada neidavo į mišką su tokiomis suknelėmis, ji ilgai rinkdavosi drabužį kol galiausiai paimdavo ką nors iš manęs. Aš niekada nebuvau tokia elegantiška kaip ji, man ir nereikėjo tokiai būti. Vos po kelių dienų sesuo išteka už princo ir taps jo karalienę, o aš ir toliau gyvensiu su mama miesto pakraštyje kuo toliau nuo viso šurmulio. Nors ir priklausėme aukštuomenei buvome mokomos ne tik kaip būti geromis žmonomis savo vyrams, bet ir gaminti, tvarkyti, bei pasirūpinti savo vaikais. Tačiau Maribelei viso to nereikėjo, ištekėjus už princo ji būtų gavusi visko ko trokšta, jei tereikės būti gražia žmona, bei visada stovėti šalia savo vyro.
- Bel, palauk! - Šūktelėjau sesei kuri net neketino sulėtinti. - Neturėtume eiti taip toli!
Bandžiau pasivyti Bele ir priversti ją sustoti, bet mergina net nesulėtino. Ji ir toliau sparčiai ėjo taku kuris vedė gilyn į mišką ir man pasidarė baugu. Čia buvo nė gyvos dvasios, negalėjai išgirsti jokio paukščio čiulbesio, ar išvysti gyvūną. Jie tiesiog čia neegzistavo, per tiek metų kai ateinu rinkti uogų nesu išvydusi nei vieno vabzdžio, tačiau galiausiai tai tapo visiems normalu ir niekas daugiau nebe būgštavo, kad miškas nėra normalus. Visi džiaugėsi, kad gali mėgautis bent jau miško teikiamomis gėrybėmis, o kodėl ir dėl ko jis toks tapo niekas per daug nesigilino nes tiesa tikriausiai buvo palaidota su paskutiniu žmogumi kuris tai žinojo.
Skubėjau paskui Bele ir stengiausi per daug neatsilikti. Tačiau kuo giliau mes ėjome tuo didesnį šaltį jaučiau. Mano kūnas stingo ir akimirką sustojusi pažvelgiau į grėsmingai atrodančius medžius. Vieną akimirką galėjai pasakyti, kad miškas iš tiesų tave stebi, jis kvėpuoja tau į nugarą ir savo ilgomis šaknimis nori apraizgyti kūną ir suspausti kol iš jo nieko nebeliks. Mano širdis suvirpėjo lyg ragindama apsisukti ir grįžti atgal, bet negalėjau palikti sesers vienos todėl vėl pasileidau pirmyn jau visiškai nebematydama šviesiaplaukės. Krūtinėje jausdama savo širdies plakimą stipriau suspaudžiau suknelę kurią buvau truputį pakėlusi nuo žemės, kad bėgdama neužkliūčiau, bet tai mažai padėjo. Žemė buvo čia klampesnė ir daugiau purvo, buvo baisu, kad takas ims ir pasibaigs ir mudvi su Bele čia įstrigsime amžiams, tačiau mano nerimas kaip mat išblėso kai pagaliau išvydau sustojuse seserį.
