Istorijų prologai/pirmos dalys

"Senos pilys" GuT*

Naktimis kaip ši, kai už lango ūžia pamišęs vėjas, įstengiu tik svajoti. Ne apie namą ant jūros kranto ar aukso, daugiau nei pati sveriu ar galėčiau panešti. Mano mintyse statomos pilys, jų vitražiniai langai visomis vaivorykštės spalvomis nudažo tamsias, pamirštas menes, kurias aplanko tik vorai ir žiurkės. Tokiuose statiniuose tikėtumeisi išvysti karalius, galingiausius įvairių šalių valdovus, tačiau mano svajose nėra jiems vietos. Ten niekas negyvena, niekas nesilanko, tik iš toli žmonės stebi didingus bokštus ir kuria pasakas vaikams apie vaiduoklius, kadaise praradusius savo kūnus bei gyvenimus tarp auksu papuoštų sienų. Nei vienas net nepabandė apiplėšti prabangių pilių, paliko brangenybes užsimiršti, kaip ir tikrąsias istorijas, paaiškinančias tuščias lovas. Jie pasielgė teisingai, nors ir nežinojo tiesos. Apsaugojo ne tik save, bet ir pasaulį, tačiau tik mano svajonėse. Realybė kitokia.

Tiesa ta, kad visi, kas mąsto ir juda, yra godūs. Nesvarbu, tu žmogus, gyvūnas ar kai kas daugiau. Visi ko nors trokšta, dėl kažko ankščiau ar vėliau vis tiek praranda saiką. Didžiausios silpnybės - valdžia ir pinigai. Būtent dėl jų didingos menės liko tuščios, o auksu išsiuvinėti patalai nusidažė krauju, prieš pasidengdami storu dulkiu sluoksniu. Retas vis dar atsisakys nuodėmės dėl kelių auksinių, bet tokių kvailų vis atsiranda. Dar ne taip ir seniai tai buvo laikoma garbės ženklu, tokius doruolius vertino kaip nieką kitą, kol pasaulis suvokė kaip tai kvaila. Nekaltieji, dori žmonės murgdėsi purve, tenkinosi atliekomis vietoje maisto ir gyveno miškuose ar prie vandens telkinių, kaip kokie necivilizuoti gyvuliai. Tai nereiškė, kad visi kiti tapo blogais žmonėmis, tiesiog tereikėjo pasiūlyti tinkamą sumą pinigų ir motina parduotu savo pirmagimį, jei tik dėl to nereikėtų gyventi prasčiau nei kaimynas.

Kaip ir dauguma, išmokau išgyventi. Gyvenimas tarsi ėjimas netvirtu tiltu per bedugnę, kai negali grįžti atgal. Tiesiog reikia susikoncentruoti į savo tikslą, žiūrėti tik į priekį, nesigręžioti atgal ar tuo labiau nenuleisti akių. Pamačius bedugnės tamsą gali palūžti, tiltas neatlaikys slogių minčių ir subyrės, tu prasmegsi nežinioje. Niekas to nenorimi, tad reikia kovoti. Tai aš taip pat išmokau. Žinojau, švari sąžinė nenumalšins alkio, o geras poelgis nesuteiks stogo virš galvos. Moralė daugiau neturėjo vietos mano gyvenime, tik taip įstengiau tinkamai atlikti savo darbą. Ir man nerūpėjo kas pasipainios kelyje, kam paliksiu dar vieną randą ar kokie pavojai slepiasi už keistai paslaptingų sandorio sąlygų. Aš atlieku savo darbą, jie sumoka. Jokių taisyklių, jokių jausmų rodymų, o kas svarbiausia - jokių dvejonių ir papildomos auditorijos. Dirbau griežtai viena, nepalikinėjau nereikalingų liudininkų, darbdaviams toks stilius patiko, o jų siūlomos sumos darė mane patikima. Taip aš išgyvenau. Niekas nežinojo kada ar kur pasirodysiu, iki kol tapdavo per vėlu. Tai mano sėkmės raktas: būti nepastebimai, bet ieškomai.

Deja, retai viskas klostosi taip, kaip mums norisi, net šių dienų pasaulyje. Likimo nepapirksi, kaip ir už jokią sumą nepriversi laiko sugrįžti atgal. Savo klaidų ištaisyti progos negauna niekas, net patys Goustornai negali sau leisti tokios prabangos. Tačiau galime pabandyti dar kartą, priimti kitokius sprendimus, elgtis kitaip, būtent taip kartais tik dar labiau viską sugadiname. Net nepastebime, kaip gyvenimo kontrolė išslysta iš rankų ir nukritus ant žemės subyra į šipulius. O tada nors nusisuk sprandą, kaip staiga pradedi riedėti nesėkmių pakalne. Tiesiog neįtikėtina, kaip lengva prarasti kontrolę, jei vos akimirkai sustoji ir susimąstai: gal šį kartą tikrai verta pasielgti teisingai? Dar nespėji priimti galutinio sprendimo, o jau tampa per vėlu kažką pakeisti.

Nežinomybės bedugnės tamsa išties baugi. Nesakyčiau to, jei pati nebūčiau dirstelėjusi. Vos akimirkai, tik dėl įgimto smalsumo, nesulaikyto reikiama akimirka. O ir nevertėtų užrašyti šios istorijos, jei lemtingą momentą būčiau laikiusis savo taisyklės - žiūrėti tik į priekį. Tačiau tiesa ta, kad apsidairęs gali pamatyti daug nuostabių dalykų. Vienas jų dabar guli mano lovoje, neramiai muistosi ir kažką murma per miegus. Ryte apie tai paklausiu, bet žadinti neketinu, naktis vienintelis metas, kuri galiu skirti sau. Net jei tik sėdžiu, klausausi vėjo ir rašau. O ir svarbiausia ne ši naktis, bet ta, kai viskas prasidėjo, kuomet sau rūpėjau tik aš pati, Makseno net nepažinojau. Pradžioje jo ir nebuvo, tik pabaigoje jaunuolis atskleidė man tikrąją gyvenimo prasmę. Tik prieš tai turėjau išmokti daug mažų dalykų, pamatyti nemažai pavojingų įvykių ir suprasti dar daugiau keistų žmonių, kad atėjus laikui būčiau pasiruošusi. Dabar tai suprantu, bet tada... Tada viską matavau pinigais, ilgai negalvodavau, mieliau vietoje to imdavausi jėgos ar suktybių. Ir visgi, kažkaip atsidūriau tokioje padėtyje, kur yra kai kas svarbiau už pinigus - tai gyvybė. Ir ši naktis dėl to labai svarbi, galbūt netgi paskutinė. Beliko kelios valandos iki aušros, o tuomet Salvijus lauks mano verdikto: mirsiu aš ar Maksenas. Ir aš dar nenusprendžiau, ar tai jau paskutinis mano įrašas čia ir paskutinė naktis gyvenime, bet jei taip ir yra - tebūsiu aš prakeikta, nes pirmą kartą pasielgiau teisingai.