Istorijų prologai/pirmos dalys

Kartą pajūryje ('K)

 Tiek, kiek užmato akys, kiek aprėpia skvarbus žvilgsnis, čia plyti jūra. Begalinė, neišmatuojama jūra, ardoma baltų purslų bei gigantiškų bangų, dūžtančių vos pasiekus krantą. Taip, čia plyti jūra. Tokia ledinė, jog tas šaltis degino. Tokia milžiniška, kad niekados nebūtum sugebėjęs nuspėti, kur ji gali baigtis.

Ji tiesiog buvo ten.

Čia gyvenę žmonės nieko daugiau ir nematė, kažin ar suvokė, kad galėjo matyti, tik nesibaigiantį paplūdimį ir juodą jūrą, tokią baugiai neramią. Čia niekados nerimo vėjas, o dirvožemis buvo sūrus ir nederlingas, tačiau krantai puikiai tiko žvejybai. Nedidukas uostas ir miestelis, gerokai nutolęs nuo paplūdimio, ir viešbutis, prie pat jūros kranto, pastatytas ant uolietos pakalnės į kurią vedė akmenimis grįstas takelis. Daugiau prie jūros nebuvo nieko.

Žmonės mėgo čia pasislėpti.

Vieną kartą per dieną, į uostą įplaukdavo keleivinis laiviūkštis, atplukdydavęs vieną ar du pakeleivius, netyčia užklydusius į šį Dievo užmirštą kampelį. Pastovėjęs dešimt minučių, laiviūkštis išplaukdavo, nelaukęs tų, kurie gal norėdavo pabėgti. Atklydėliai apsistodavo viešbutyje, vieninteliame miestelyje, jei nenorėdavo ieškoti nakvynės nevisai svetingų miestiečių draugijoje. Retas kuris apsilankydavo miestelyje - be žuvies dvoko ir skurdžių nameliūkščių ten vargiai ką galėjai rasti.

Nepaisant miestelio skurdumo, Daulanterio viešbutis garsėjo svetingumu ir prabanga.

Gal dėl to, kad priklausė senai ir įtakingai giminei, gal dėl dosnių rėmėjų iš žemyno, viešbutis laikėsi tiesiog puikiai ir priimdavo visokio plauko svečius - nuo prostitučių iki Londono grafų, tiesa, dažniausiai tokie svečiai tarpusavyje nesusidurdavo arba apsimesdavo, kad nenutuokia, kokie klasių skirtumai juos skiria, ir tiesiog maloniai palinksėdavo galvomis, prasilenkiant restorane. Vienu metu viešbutyje apsistodavo iki dešimties svečių - labai optimalus skaičius situacijai valdyti.

Šeimininkai gyveno tame pačiame viešbutyje. Kviesdavosi svečius, rengdavo pokylius, kaip save gerbiantys anglai popietėmis vaišino arbata ir pyragaičiais. Ir jie labai mylėjo jūrą.

Brensonai turėjo tris dukteris.

Vieną vėjuotą ir lietingą naktį, į registratūrą, nežinia iš kur atsiradęs, įžengė susitaršęs prancūzas. Žakas Delarje į Daulanterį atvyko ankstyvą pavasarį ir užsisakė dešimtą kambarį.