„Jis tiesiogine to žodžio prasme smaugė mane. Jo rankos vis stipriau ir stipriau
‘apkabino‘ mano kaklą. Jo piktas žvilgsnis žvengė į mane. Su kiekviena akimirka man darėsi vis sunkiau ir sunkiau kvėpuoti. Mano rankos bandė kabintis į jo rankas norėdamos jas patraukti. Nurijusi didelį gumulą gerklėje teištariau:
- Juk.. t-tu...sa-sakei...jog...myli...m-mane.
Jo rankos vis po truputį paleido mano kaklą. Piktas žvilgsnis blėso. Jį keitė ašaros.
Šalti oro gurkšniai veržėsi į mano plaučius. Plonyčiai mano pirštai glostė sutinusį kaklą.
Mano žvilgsnis nukrypo į ant kairės sienos kabantį veidrodį su įskilusiu kampu. Jame aš mačiau ne save. Tai buvau jau ne aš.
Veidas baltesnis, nei baltas popieriau lapas. Kaklas nusėtas tamsiai raudonomis žymėmis. Languoti marškiniai dengiantys liesą kūną ir drebančios lyg medžio šakelės kojos.
- Aš, - jo lūpos prasivėrė, - Aš labai atsiprašau, - jo skruostu nuriedėjo pilna gailesčio ašara.
- Aš suprantu, - lengvai užmerkusi akis linktelėjau jam.
- Aš myliu tave, - jis lengvai apglėbė mano kūną ir pakštelėjęs į lūpas šildė mane savo glėbyje.
- Aš žinau tai, - patikinau ir apkabinau jį.
- Tu man už tai niekada neatleisi, bet aš, - jo balsas virpėjo.
- Aš tau jau atleidau, - tai tarusi išsilaisvinau iš jo glėbio ir pajudėjau virtuvės link.
Jutau kaip jis palydi mane akimis. Staiga jis čiupęs mane už riešo rėkė tiesiai man į veidą:
- Tu vėl man meluoji! Aš netikiu tavimi. Aš žinau, jog už tai tu niekada man neatleisi!
Aš suklupau. Suklupau taip, kaip niekada nebuvau suklupusi. Aš nebevaldžiau savo kūno.
- Prašau, tiesiog tikėk manimi, - tarstelėjau drebančiu balsu.
Jis pažvelgė į mane. Jo veidu nuriedėjo dar viena ašara. Staiga jis žengęs keletą žingsniu atgal nuo manęs dar kartą pažvelgė į mane ir išbėgo pro duris. Jis stipriai jomis trenkė. Pro nedidelį lango tarpelį mačiau kaip jis įsėdo į automobilį ir išvažiavo iš kiemo.“
- Panele, - kreipėsi į mane senyvo amžiaus moteris, - Jums viskas gerai?
- Taip, - linktelėjau galvą.
- Tikriausiai jums čia lieka daug prisiminimų, - žvalgydamasi tarė moteris.
- Ne, - papurčiau galvą, - Tai sutarta dėl namo?
Moteris linktelėjo ir neklusniai koja stumtelėjo kilimėlį gulėjusį svetainės vidurį. Pažiūrėjusi į mane mestelėjo žvilgsnį, jog ji viską sutvarkys, bet būtent šito kilimėlio jos naujuosiuose namuose tikrai nebus.
Man tai buvo visiškai nesvarbu, aš bijojau tik to, jog ji nepamatytų kas yra po juo. To kas sugadintų visą ką aš sugebėjau pastatyti per visą savo gyvenimą, kurį gyvenu be Jo.
Gal būt rytoj, gal būt poryt manęs čia jau nebebus. Aš pradėsiu naują gyvenimą. Atversiu naują gyvenimo lapą kitur. Kitam mieste ar šalyje. Tai būsiu naujoji AŠ. Aš, kuri visai kitaip žvelgs į gyvenimą. Kuri nebijos pasakyti. Kuri bus visišką priešingybė tai, kuri buvo iki šiol. „Tu niekada manęs nepamirši, NIEKADA“.
- Nustok apie jį galvojus, Noel!, - subariau save mintyse. „Tu niekada manęs nepamirši, NIEKADA“ „Tu niekada manęs nepamirši, NIEKADA! “- tai skambėjo mano mintyse be perstojo, visai nejučia pradėjau sukinėjau galvą lyg kažko atsisakydama . - NEEE! – išstaugiau šį žodį ir nuslinkusi siena pradėjau verkti.
