*Harry pozicija*
Negalėjau suprasti, kodėl artimi žmonės vienas po kito ėmė mane skaudinti... Net blogiausiuose sapnuose nesapnavau, kad kadanors gyvenime susipyksiu su Gemma. Tačiau štai, visa tai pradėjo vykti realybėje. Žiauriausia, jog visa tai dėl paprasto dalyko - dėl mano noro būti laimingu, būti mylimu. Jeigu tik būtų mama šalia.. Ji duotų man patį geriausią patarimą, kuris sugražintų viską į senas vėžias. Ji visada buvo geriausia visose srityse, o sunkiausia suvokti jog "buvo", jog dabar apie savo mamą turiu kalbėti būtuoju laiku... Stipriai spaudžiau vairą ir stengiausi susikoncentruoti į kelią. Nenoriu, kad manęs ir Ericos lauktų tokia pat lemtis, kokia pasiglėmžė mano mamą. Todėl privalau susikaupti ir saugiai parvažiuoti namo. Nukreipiau žvilgsnį į Ericą, ji trynė savo mažas rankas viena į kitą, stengdamasi sušilti. Jos judesiai buvo lėti ir atsargūs, pasijutau taip lyg ji manęs bijotų.
- Ar tau šalta? -paklausiau ir pats išsigandau savo balso, jis nuskambėjo šiurkščiai ir baugiai.
Erica sustingo, lyg visiškai nesitikėjusi išgirsi mane šnekant ir lėtai atsisuko į mane. Atsikosėjau, norėdamas sugrąžinti savo balsą į įprastą.
- Liko nedaug. Greitai būsime namie. -stengiausi išlikti ramus, kad mano balsas skambėtų lygiai ir gražiai, bei negąsdintų Ericos.
Ji tik linktelėjo, tačiau nieko neatsakė. Vėl sutelkiau savo žvilgsnį ties greitkeliu. Sunku buvo įsivaizduoti, kad dabar iš šono atrodanti miela ir nedrąsi mergina, vos užvakar savo žodžiais mane įskaudino. Norėjau greičiau grįžti namo ir gerai išsimiegoti. Nebegaliu apie viską galvoti, ryte galėsiu priimti rimtus sprendimus, kaip sako rytas protingesnis už vakarą.
Vos grįžus namo užsidariau savo kambaryje. Galiausiai nuspręndžiau atsipalaiduoti karštoje vonioje. Pasinėriau į vandenį ir stengiausi apie nieką negalvoti, tačiau tai buvo neįmanoma. Pastaruoju metu vykę įvykiai tiesiog nebetelpa mano galvoje, jų yra per daug. Netrukus prisiminiau jog jau poryt Louis gimtadienis...Aš net neturiu jam dovanos ir negaliu stengtis galvoti apie tai ką galėčiau jam nupirkti. Tačiau aš privalau, negaliu visada teisintis savo problemomis. Esu dėkingas aplinkybėms dėl to, kad dabar turime nedideles švenčių atostogas ir ant scenos nereikia apsimetinėti, kad esu laimingas. Tačiau neatmečiau galimybės, kad darbas mane prablaškytų ir galbūt bent valandai padėtų pamiršti tai kas vyksta už arenos durų. Išėjęs iš vonios kritau tiesiai į lovą. Jaučiausi išsekęs, tačiau problemos kankinančios mane, pusę nakties neleido užmerkti akių.
Vos spėjau sudėti bluostą, o jau saulė spigina man į veidą, pro kambario langą. Nenorėjau dar palikti lovos. Noriu čia likti amžinai. Čia viskas paprasčiau, kai esu vienas. Visos problemos lieka už durų. Todėl tik užsimečiau patalynę ant galvos ir toliau miegojau.
*Ericos pozicija*
Paskutinį kartą žvilgtelėjau į veidrodį koridoriuje ir išėjau pro duris. Vos man išėjus į kiemą įvažiavo Zayn automobilis. Nusprendžiau palaukti kol jis išlips ir pasiteirauti apie reikalus su Perrie.
- Sveikas. -priėjau prie jo ir apsikabinau, vos jam spėjus išlipti iš mašinos.
- Labas. -jis nusijuokė, atrodo jo nuotaika buvo puiki.
- Kodėl toks linksmas? -kumštelėjau jam ranka į šoną.
- Tiesiog. -jis toliau šypsojosi.
- Prašau pasakyk, kad tai dėl to jog susitaikei su Perrie?
- Gerai sakau, tai dėl to jog mes susitaikėm su Perrie. -jo žodžiai tiesiog nurideno didžiulį akmenį nuo širdies.
- Tai viskas gerai? Ji nebepyksa ant manęs? -paklausiau.
