"Perfect to me"

101 DALIS

*Harry pozicija*

- Ateik. -paėmiau Olivią už rankos ir išsitempiau ją iš šokių aikštelės.

Jaučiau, kad ji vis dar buvo susikrimtusi dėl mūsų bučinio. Norėjau viską ištaisyti, bet nežinojau kaip. Neturėjau taip pasielgti... Bet tuo metu bučinys atrodė geriausias dalykas gyvenime. Galiausiai mes pasiekėme nedidelį kambariuką, kuriame buvo tik staliukas bei sofa. Nedidelės lemputės blankiai apšvietė patalpą ir tai suteikė šiek tiek jaukumo. Atsisėdom ant sofos ir aš iš karto sutelkiau žvilgsnį į Olivią, galvodamas kokius žodžius turėčiau pasakyti.

- Harry tai tikrai buvo netikęs sprendimas...-ji atsiduso.

- Aš tiesiog negalėjau susilaikyti. -pripažinau.

- Nesvarbu, kad aš girta ir galbūt rytoj to net neprisiminsiu. Bet mus matė daug žmonių... Ir visa tai tikrai neliks paslaptyje. -ji buvo nusiminusi.

- Aš atsiprašau... -pasakiau nebežinodamas ko griebtis.

- Nebeatsiprašinėk, mes abu girti, todėl abu kalti. -ji atsiduso.

- Kas padaryta tas padaryta, jau nieko nebepakeisim, gal tiesiog einam prie baro ir viską pamirštam? -pasiūliau.

Olivia nieko neatsakė, todėl atsistojau ir ištiesiau savo ranką jai. Netrukus išėjome iš kambarėlio ir sugrįžome į klubą. Staiga prieš mus išdygo Amber, jos akys iš karto nukrypo į mano ir Olivios sunertas rankas.

- Kaip tu drįsti, šlykštyne. -ji buvo girta tačiau jos žodžiai vistiek mane žeidė.

- Iš pradžių pabučiuoji ją prie Ericos akių, o dabar jau parsivedi iš kažkokio kambarėlio! -ji rėkė man į veidą.

- Erica viską matė? -Olivios veidą perkreipė baimė.

- Matė ir dabar velniai žino kur ji dingo! -Amber darėsi vis piktesnė.

- Kaip suprasti dingo? -paklausiau.

- Pamatė jus besibučiuojančius ir išbėgo verkdama.

- Kur išbėgo? -vis nesustojau klausinėti.

- Taigi sakau, kad nežinau! -Amber užrėkė.

Kūnu perėjo nemalonus jausmas, o į galvą pradėjo lįsti pačios bjauriausios mintys. Turiu surasti Ericą ir po velniu, kaip vyras viską paaiškinti, o ne pabėgti kaip boba.

Paleidau Olivios ranką ir palikau ją klausytis Amber moralo. Išėjus iš baro mane apspito begalės žurnalistų. Ah praleiktos blykstės akino mane ir supratau, kad išeiti pro paradines duris buvo pats blogiausias sprendimas.

- Harry ar jūs išsiskyrėte su Erica?

- Kas nutiko klube, kodėl jūsų mergina iš jo išbėgo verkdama?

- Kaip jaučiatės po mamos mirties?

Pasipylė tuzinas kvailų klausimų. Klausimas apie mamą sukėlė pykčio bangą manyje, kurią kaip įmanydamas stengiausi nuslopinti, galiausiai supratęs, kad be apsaugos nepraeisiu, nusprendžiau pasinaudoti žurnalistais.

- Ar kas nors iš jūsų matė kur nubėgo Erica? -paklausiau.

- Keletas mūsų žurnalistų nusekė paskui ją. -pasakė vyrukas, kuris laikė atkišęs didžiulį mikrofoną prieš mane.

Čiupau tam vyrui už rankos ir nusivedžiau vidun.

- Sumokėsiu tau kiek norėsi, tik prašau paskambink tiems savo kolegoms, kurie seka Erica ir pasakyk kur man ją rasti. -pasakiau pusiau piktu tonu.

Vyrukas suprato gavęs puikų pasiūlymą, todėl mikliai pradėjo kišenėse ieškoti savo mobilaus.
Po keletos akimirkų aš jau sėdėjau to žurnalisto automobilyje ir buvau pakeliui ten kur turėjo būti Erica.

Nervinausi, nes žinau, kad esu girtas ir nesugebėsiu normaliai su ja pakalbėti.
Netrukus mašina sustojo ir pažiūrėjęs pro langą pamačiau Ericą sėdinčią ant suoliuko, ji ne nepakėlė galvos pažiūrėti, kas privažiavo prie jos. Įgrūdau visus pinigus kiek turėjau piniginėje į žurnalisto rankas ir paliepiau dingti.

Netrukus išlipau iš automobilio ir greitu žingsniu nulėkiau prie Ericos.

- Daryk su manimi ką nori, vistiek blogiau jau nebus. - Erica prabilo verkdama.

Stabtelėjau. Ar ji ką tik mane palaikė kažkokiu maniaku, kuris nori ją išprievartauti? O jos balsas. Širdį pervėrė skausmas kai supratau jog Erica vien dėl mano kaltės dabar, vidurį nakties, sėdi vien su suknele, basomis kojomis ir netgi nesipriešintų jeigu kas nors mėgintų ją pagrobti. Woah, ar tikrai aš galėjau sukelti jai šitokį skausmą? Nuo šitų minčių kaip mat prablaivėjau.

- Čia aš. -pasakiau bijodamas jos reakcijos.

Ji sustingo ir greitai pakėlė galvą, netrukus mūsų akys susitiko. Ji atrodė tragiškai, atrodo išverkė viską, viską. Laukiau kažkokių žodžių iš jos pusės, bet ji tylėjo ir net nesiruošė praverti burnos. Erica tiesiog buku žvilgsniu žiūrėjo kiaurai, lyg manęs nematytų.

Nežinojau nei ką sakyti, nei kaip elgtis. Stovėjau viduryje kelio kaip durnius ir žiūrėjau į ją, o ji į mane.

- Ar tu viską matei? -paklausiau pačio durniausio klausimo kokį tik galėjau sugalvoti.

- Har...ry. -ji stengėsi kažką sakyti, bet jos balsas lūžinėjo.

Tik tada suvokiau, kad ji tikriausiai yra tokia sušalusi, kad net negali nei šnekėti nei pajudėti. Greit ištraukiau telefoną iš kišenės ir puoliau skambinti taxi. Turiu kuo greičiau ją parvešti namo. Arba gali prireikti greitosios pagalbos.

Iškvietęs taxi, kuri pažadėjo čia būti už keletos minučių, nusivilkau paltą ir juo apglėbiau Ericą. Greitu judesiu pasisodinau ją ant kelių ir stengiausi visomis išgalėmis bent kažkiek ją sušildyti. Ji visa virpėjo ir atrodo po truputį pradėjo netekti sąmonės. Supratau, kad be medikų pagalbos aš sunkiai išsiversiu. Todėl atvažiavus taxi paprašiau, kad mus kuo skubiau nuvežtų į ligoninę. Tik pasiekus kelionės tikslą supratau, kad neturiu kuom atsiskaityti taxi vairuotojuj, bet ačiū Dievui jis buvo supratingas ir tik paragino mane greičiau gelbėti merginą. Nuoširdžiai jam padėkojau ir paėmęs Ericą ant rankų bėgte nubėgau į gydymo įstaigą. Nespėjus man nei sumirktelėti Erica buvo paimta iš mano rankų ir greitai dingo su pulku medikų.

Nežinojau kur dėtis, jau beveik pusvalandį vaikščiojau koridoriais pirmyn - atgal, kol galiausiai prie manęs priėjo moteriškė vilkinti baltą, tobulai išlygintą chalatą.

- Panelė, kurią atgabenote jau saugiai guli palatoje. -ji pasakė ir aš atsidusau.

- Ar galiu ją aplankyti? -iš karto paklausiau.

- Taip žinoma. Sekite paskui mane. -ji pasakė ir aš nekantraudamas ėjau jai įkandin.

- Pacientė turbūt miega todėl pasistenkite jos nepažadinti, dabar jai svarbiausia poilsis. -seselė mane įspėjo ir galiausiai leido man įeiti į palatą.

Nuėjau prie lovos kurioje gulėjo Erica, matėsi vien tik veidas, kiekvienas centimetras jos kūno buvo užklotas šildoma patalyne. Pašokau suskambus mano telefonui, persigandau, kad nepažadinčiau Ericos, todėl greitai išlėkiau iš palatos ir tik tada atsiliepiau.

- Kur tu po velnių esi?? -vos spėjus atsiliepti, moteriškas balsas mane aprėkė.

- Ligoninei. -atsakiau.

- Ką?? Kodėl? -Amber emocijos veržėsi pro kraštus.

- Atvežiau Ericą čia, nes radau ją sušalusią iki sąmonės praradimo. -paaiškinau.

- Viskas per tave nevykėli!-ji užklykė ir numetė skambutį.

Sugrįžau į palatą ir sustingau kai pamačiau Ericos žvilgsnį, įsmeigtą į mane.

Aha ovacijos, plojimai, jūsų teismui 101 dalis.. Aš nepamiršau, kad pažadėjau parašyti dar keletą dalių, kad jūs lengviau suprastumėte kaip baigėsi istorija :* :* :*