"Perfect to me"

58 DALIS

Gulėjau ir negalėjau užmigti. Kodėl aš jam pasakiau kad tai buvo netiesa, aš paskutinė kvailė tikinti geriausiu...Aš tikiuosi Harry dabar buvo toks girtas, kad rytoj nieko neatsimins. Tiesiog maldauju. Kai išgirdau Harry tylu knarkimą įsitikinau, kad jis kietai miega ir pagaliau galiu išsilaisvinusi iš jo glėbio pabėgti. Atsargiai pakėliau Harry ranka nuo savęs ir padėjau ją ant pagalvės. Dabar jau laisvai galėjau išlipti iš lovo nieko nevaržoma. Grakščiai striktelėjau nuo lovos ir išėjau iš kambario. Apačioje vis dar buvo begalės žmonių, nejaugi jie nesiruošia išsinešdinti. Nusileidau laiptais į girtų žmonių minią, pasukau virtuvės link, jaučiau milžinišką troškulį. Aišku mano nelaimei virtuvėje sėdėjo Zayn.. ir Perrie.

- Emmm.... aš tik atsigeriu sulčių ir dingstu. -pasakiau eidama šaldytuvo link. 

- Kaip Harry? -Zayn paklausė priversdamas mane kruptelėti.

- Jis miega. -pasakiau kiek nuraminusi emocijas.

- Pasakei jam, kad melavai? -Zayn vis neatstojo.

- Pasakiau, bet nemanau, kad jis prisimins, jis visiškai nusigėrė. -pasakiau ir iš kart užsidengiau burną.

O ne. Aš tikrai neturėjau prasitarti, apie norą, kad jis rytoj nieko neprisimins.

- Puiku, jei neprisimins priminsim. -į pokalbį įsijungė ir Perrie.

- Ne prašau labai, jei jis neprisimins nesakykit jam, maldauju. -pasakiau atsisukusi į juos.

- Erica, užteks jau tų apsimetinėjimų.. -pasakė Zayn rimtu balsu.

- Pritariu. -leptelėjo Perrie.

- O jūs suprantat, kad čia mano ir Harry reikalas, ir jūs negalit kištis matydami viską iš šono! Aš nebegaliu.. -iš pradžių piktai šaukiau, kol galiausiai nebeištvėriau ir pravirkau.

Po velnių. KODĖL. JIEMS. REIKIA. KIŠTIS. Nelaukusi atsakymo kaip viesulas išlėkiau iš virtuvės. Vis dar liedama ašaras. O puikumėlis. Pamačiau Amber veidą prieš save. 

- Erica kas nutiko? Kodėl tu verki? -ši iš karto susirūpino.

- Aj žinai, vidury nakties svogūna pjausčiau. -pasakiau valydamasi ašaras.

- Privalai man viską paaiškinti. -Amber pradėjo mane temptis.

Kas aš jiems visiems? Šuniukas ant pavadėlio. Ne jau ne. Šį kartą nesileisiu tempiama.

- Ne. Neprivalau jums aiškintis. Atsibodot man visi. Aš jums ne šuniukas, kad tampytumėt mane už rankos kur tik norit, ir aiškintumėt kaip elgtis, bent jau gerbtumėt mano sprendimą! -galutinai išsiliejau ir sprukusi į žmonių minią atsidūriau prie išėjimo durų. Nuo pakabos čiupau odinę striukę ir išsmukau laukan. Norėjau pakvėpuoti gryno oro. Ir pati sudėlioti mintis galvoje. Turbūt manęs niekas net nepasiges, ėjau parko link ir verkiau, galbūt tai tik alkoholio pertekliaus padarinys, o galbūt tai mano jausmai. Kad ir kaip keista aplinkui nebuvo nei gyvos dvasios. Tai žinoma visi normalūs žmonės tokiu metu nesibasto po parką. Atsisėdau ant vieno iš suoliukų ir susiriečiau į kamuoliuką. Nuo kada visas šitas šūdas prasidėjo? Nuo kada mano galvoje atsirado tokia sumaišti?. Nuo kada atsirado žmogus kuris gali mane kontroliuoti? Į visus šituos klausimus yra tik vienas atsakymas. Harry. Turiu galutinai su juo viską išsiaiškinti. Tuoj pat. Pakilau nuo suoliuko ir pradėjau bėgti namų link. Atrodžiau kaip didžiausia beprotė. Vidurį nakties, verkiant bėgti gatvėmis, kai bet kada gali būti užpulta, neatrodė pats protingiausias mano poelgis. Pagaliau pasiekiau namus. Stovėdama prie durų gaudžiau kvapą. Šiek tiek padusau. Užėjau vidun ir pakabinusi odinukę pravalytomis mintimis nupėdinau į antrą aukštą. Stovėjau prie Harry kambario durų ir mąsčiau ar tikrai turiu įeiti vidun. Kas iš to, jis vistiek miega. Bet nepabandysiu nesužinosiu. Lėtai palenkiau rankeną ir stumtelėjau duris, kad jas atidaryčiau. Atsidūrusi vidun padariau atvirkštinį veiksmą durims uždaryti. Prisėlinau prie lovos ir atsiguliau šalia Harry.