Lolita. [✔️]

11.

- Mama, aš išeinu, - tariu audamasi batus.

- Kur? - ji kilsteli akis, tada antakius. Akiniai šie tiek nuslysta jai nuo nosies, bet ji jų nepataiso.

- Pas Travisą, - išporinu ir išsproginu akis laukdama jos prieštaravimų.

- Gerai, - mesteli ir vėl nuleidžia akis į knygą.

Sutrinku. Kur "kada grįši?"? "Kas tas Travisas?"? Kur visi klausimai į kuriuos negaliu atsakyti nesukeldama įtarimo?

Išeinu į kiemą, bet nepuolu iš karto pro vartus. Mintys apie mamą nukreipia mano akis į jos gėlių sodelį. Nuo vaikystės prisimenu tai kaip savo ramybės ir spalvų vietą. Kiekviena gėlė idealiai užauginta ir prižiūrėta su kaupu meilės.

Pradedu dėlioti kojas takeliu, sustoju prie rožių krūmynų ir atsitūpiu. Ir staiga taip suspaudžia krūtinę - gėlės apdžiuvusios, nuvytusiais kraštais ir nebetokios ryškios kaip mano prisiminimuose.

Mama apleido sodą. Jis visada atspindėdavo jos mintis. Vadinasi, jos galvos sodas kupinas piktžolių.

Nebenoriu niekur eiti, bet vistiek velku kojas. Tramdau ašaras, užsimanau grįžti pas mamą ir vėl apsimesti mažu vaiku. Verkti kol ji pirštais šukuos mano plaukus ir ramins mane taip pat ramindama ir save.

- Lolita atėjo! - sužviegia Kalebas ir įtraukia mane vidun.

Vos išsilaikau ant kojų ir dar labiau užsimanau namo. Yra keli man nematyti vaikinai, Džeimsas, o tada labiausiai nusitašęs - Travisas. Jie sėdi ratu ir kalbasi, kol Kalebas dar kartą neužklykia.

- Lolita! - per daug apsidžiaugia Travisas ir pasislenka padarydamas man vietos tarp jo ir Džeimso. - sėskis. Nori alaus?

Noriu normalios šeimos.

Pakratau galvą ir atsisėdu šalia jo ant grindų. Nuo alaus kvapo mane supykina, tiesiog nuo visko pasidaro bloga.

Aš tai ištversiu.

•••

Ne, aš to neištversiu.

- Adrenalinas gali būti narkotikas? - susiraukia Travisas lenkdamas nebežinau jau kelintą skardinę.

- Kokia liauka gamina adrenaliną? - suvapena Džeimsas atremdamas galvą į sieną.

- Gal ja galima naudotis? - paklausia kitas vaikinas ir pagriebia Džeimso alų.

Neiškentusi atsistoju ir pradedu eiti link durų.

- Lolita! - rikteli Travisas. - Mažyte, kas nutiko?

Ignoruoju jį. Neblaivius paauglius visada reikia ignoruoti.

Pradedu autis batus, bet jis per tą laiką atsiranda prie manęs ir sugriebia mane už mano nuogų pečių. Krūpteliu ir paklaikusi pasižiūriu į jo paraudusias nuo žolės akis.

- Paleisk mane, - paprašau ir jis išsiviepęs pradeda traukti mane arčiau savęs.

Jo šlykščiai prakaituotos rankos ant mano odos. Jis taip arti manęs. Staiga man pradeda trūkti oro ir pasidaro taip bloga, jog akimirkai pagalvoju, kad išvemsiu tuos kelis šiandien valgytus kąsnius ant jo prakaituotų ir šiek tiek alum aptaškytų marškinėlių.

Kai jo veidas pradeda pavojingai artintis link manojo, sukaupusi visas jėgas atstūmiu jį ir iš karto įsikimbu į durų rankeną.

- Tikiuosi tau rytoj bus tokios pagirios, kad net reiks kviesti greitąją! - šnypšteliu ir akimirksniu dingstu iš ten garsiai trenkdama durimis.

Giliai įkvėpiu ir greitu žingsniu pradedu eiti nuo tų namų. Neilgai trukus sustoju ir atrėmiu savo drebantį kūną į kažkieno geležinę tvorą.

Aš tokia išsigandus. Man rekia nusiraminti.

Ritmingai kvėpuodama išsitraukiu telefoną, bet mano drebančios rankos numeta jį ant žemės. Garsiai nusikeikiu ir pakėlusi telefoną susirandu Sam numerį.

Po kelių signalų jis atsiliepia.

- L-labas, - sumikčioju. Nuo minties, kad gal Travisas mane seka, pašiurpstu ir pradedu eiti tolyn.

- Lolita...

- Žinau, - nutraukiu jį. - Tavo brolis mirtinai mane išgasdino, esu kažkur jo namų kvartale ir niekaip negaliu nusiraminti, - sunkiai nuryjus seiles pajuntu, kaip kelios ašaros nuslysta žemyn mano skruostais.

- Lik kur esi, - taria jis. - Aš greitai būsiu prie tavęs.