Lolita. [✔️]

36.

Tiesą sakant, daug galvojau.

Apie save, Sammy ir tėtį. Apie tą mažą amžiaus skirtumą kuris kitiems atrodo toks didelis.

Tiesiog viskas dabar nėra taip, kaip buvo. Maniau, kad po tos nakties jausiuosi geriau. Taip nėra. Jaučiuosi keistai nešvari.

- Lolita? - Fergė pamojuoja ranka man prieš akis.

- Kas? - paklausiu staiga grįžusi į realybę, Alaska atrodo susirūpinus.

- Tu vėl išskridai, - taria ji reikšmingai į mane pasižiūrėdama, Fergė užverčia akis.

- Atsiprašau, - sumurmu pradėdama žaisti su savo pirštais.

Praėjo trys dienos. Samuelis nieko neparašė, net neskambino. Aš irgi nieko panašaus nedariau. Ranka nekyla.

Niekada taip nesijaučiau.

- Kalebas vakar įmetė mandarino skiltelę į maišiuką su vandeniu ir aiškino socialinei, kad jo žuvytė nudvėsė, - pasakoja Alaska. - Paklausus, kodėl jis atsinešė nudvėsusią žuvytę į mokyklą, atsakė, kad darė tyrimą kaip stresas veikia mokinius. Jo humoro jausmas darosi vis šūdinesnis.

Fergė pradeda juoktis, bet ne iš istorijos, o iš Alaskos veido ją pasakojant. Nagu braukau stalo paviršių, užsimanau dingti iš čia.

- Prastai jaučiuos, - tariu asistodama. - Nueisiu pas seselę.

- Tave palydėti? - paklausia Fergė kilstelėdama akis.

Pakratau galvą ir pagriebusi kuprinę išeinu iš klasės.

Iš spintelės pagriebiu striukę ir nieko nelaukus išeinu į lauką. Vairuotojui parašau, kad šiandien manęs pasiimti nereikės.

Tai nepraeina. Visada sau žadėjau, kad nepamesiu sveiko proto dėl meilės ir neprarasiu nekaltybės šešiolikos kaip kitos merginos iš mano mokyklos.

Man tai nėra niekas. Man gėda prisiminus tą vakarą, nežinau, kas mane apsėdo.

Sam neskambina. Gal laukia, kol aš paskambinsiu.

Arba tiesiog nebenori manęs matyti.

Dangus niaukiasi, po kelių minučių pradeda lyti. Einu toliau, Fergė parašo žinutę klausdama, ar mane išleido. Po penkių minučių Alaska parašo, kad buvo pas seselę ir ji sakė, kad net nebuvau atėjus. Klausia, ar man viskas gerai.

Aš pasimetus.

Prisimenu, kai tėtis pašaipiai tarė "manai, kad jaunas vyras išgyvens du metus be sekso, laukdamas, kol toks dalykas tarp jūsų bus legalus?". Mūsų santykiai niekada nebuvo paprasti, bet labiau dėl tos didžiulės atsakomybės kurią jis nėšioja ant savo pečių po tėvo mirties.

Galiausiai prisiverčiu. Sam atrašo po penkiolikos minučių.

Aš: sveikas, galim susitikti?
Sam: po pusvalandžio baigsis susitikimas. tinka mūsų kavinė?

Jis pavadino tą vietą mūsų kavine. Gal viskas nėra taip blogai.

Gal viskas iš vis nėra blogai. Vienintelė problema tai aš.

•••

Sam kvepia lietumi. Apsidžiaugiu jį matydama - tas keistas jausmas lyg dingsta. Noriu jį pabučiuoti ar bent jau apkabinti, bet nesijaučiu turinti teisę tą daryti po tos kelių dienų tylos.

- Ar tarp mūsų viskas gerai? - skubiai paklausiu eidama tiesiai prie reikalo. Mano širdis plaka taip stipriai, išsigastu, kad ji paims ir sustos.

- Ne, Lolita, - atsidūsta jis susiimdamas už nosies kūprelės. - Mes pasimylėjom ir tada nesikalbėjom tris dienas. Akivaizdu, kad tarp mūsų nėra viskas gerai.

Sunkiai nuryju seiles. Spoksau į jo ranką padėtą ant stalo, ji karts nuo karto nežymiai sukrūpčioja.

Žinoma, jis užsiemęs žmogus. Tikriausiai yra pervargęs. O tada esu aš su savo problemomis.

- Tai nebuvo gerai, - galiausiai tariu gūžtelėdama. - Turiu omeny, tos trys dienos. Mums reikėjo... kalbėtis.

- Aš tikrai labai gailiuosi. Nenorėjau, kad tu manytum, jog privalai daryti kažką panašaus.

Jis gailisi. Nežinau, ar man nuo to palengvėja, ar tai mane įskaudina.

- Tu... gailiesi?

- O tu ne? Tu pasimetusi, aš matau. Šūdas, nenorėjau, kad dėl mano kaltės jaustumeis šitaip, - jis atrodo susierzinęs. Ne. Toks ir yra.

- Tai buvo mano kaltė, - tyliai tariu. - Ir...

- Aš nebegaliu daugiau, - spjauna jis.

- Ką?

Lyg aplinka atitolo, o aš likau čia. Girdžiu savo širdies plakimą garsiau už savo silpną kvėpavimą.

- Aš nebegaliu daugiau, - pakartoja jis. - Mums reikia pertraukos vienas nuo kito.

- Oh, - tesugebu išspausti.

Čia tik pertrauka. Jis nepalieka manęs.

- Aš skambinau tau kitą dieną, - jis atsidūsta susikeldamas rankas ant stalo ir pasiremdamas galvą. - Kodėl neatsiliepei?

Tiksliai.

- Nesijaučiau gerai, - prisipažįstu.

- Matai?

Nežinau kodėl, bet man gėda. Jaučiuosi kalta dėl to, kad abu jaučiamės tokie pasimetę.

Sunkiai nuryju seiles.

- Na, tada... - tariu drebančiu balsu. - Sėkmės?

- Aš nenoriu tavęs skaudinti, Lolita, - jis atsidūsta.

- Tu neskaudini manęs. Įvyko tai, ko neturėjo įvykti. Tik tikiuosi, kad ta pertrauka netruks per ilgai. Aš myliu tave, - pridūriu pagalvojus.

- Aš irgi myliu tave, - taria jis silpnai šyptelėdamas. - Tai ir yra didžiausia problema.