Lolita. [✔️]

24.

Sėdžiu ant sofos ir spoksau į vieną tašką. Delnuose spaudžiamas arbatos puodelis degina delnus, nebeiškentusi skausmo suaimanuoju ir padedu jį į šalį.

Sam atsivežė mane į savo butą, abu nusprendėm, kad taip bus geriausia. Iš vis, nuo tada kai su juo susipažinau, nebežinau, kurie poelgiai yra teisingi, o kurie ne.

- Norėsi paskui grįžti į mokyklą? - Sam atsisėda kitoj stalo pusėj.

Nežinau kur dėti rankas.

- Ne, - burbteliu nudelbdama akis žemyn. Noriu pasakyti, kad mieliau praleisčiau visą dieną kartu su juo, bet susilaikau.

- Tai... kaip laikaisi?

- O kaip tau atrodo? - atšaunu ir staiga atsistoju. - Kažkokia pankė pradeda persėkioti mane, nes tavo brolis mano draugas, o dar tu... Kad tu žinotum, kaip aš tavęs ilgiuosi, - graudžiai atsidūstu pasižiūrėdama pro langą. Kažkuris iš tėvų tuoj suuos, kad aš ne mokykloj.

- Aš irgi tavęs ilgiuosi. Bet mes abu nutarėm, kad taip bus geriau, tiesa?

"Tu taip nutarei!" noriu suklykti, bet vietoj to kukliai linkteliu ir silpnai nusišypsau.

- Neturėtumėm vienas kito blaškyti, dar kai tu toks užimtas. Žinai, manau, jau eisiu, - pagriebiu nuo žemės pustuštę kuprinę ir pradedu eiti link durų.

Matau, kad jis nežino kaip elgtis. Baigusi rengtis laukiu, Sam atsiranda prie manęs.

- Lolita, tai tikrai ne viskas apie ką norėjai pasikalbėti.

- Manau, kad tikrai viskas, - pakratau galvą. - Tu žinai, kaip aš jaučiuosi. Jei kažkas iš tavo pusės pasikeis, būtinai pranešk man. Negaliu tavęs taip paprastai pamiršti, aš... per daug įklimpau. Man baisu dėl dalykų kuriuos dėl tavęs padaryčiau, tarp mūsų viskas susiklostė per greitai. Noriu laikytis atstumo nuo tavęs, bet negaliu, ar tu žinai kaip man skauda?

- Aš nenoriu, kad per mane tu užaugtum greičiau nei turėtum, - jis kalba tyliau. - Lola, mūsų gyvenimai skiriasi kaip diena ir naktis. Tu turi marias laiko, o aš neturiu jo visiškai. Aš užaugau per anksti. Man per anksti užkrovė tokią atsakomybę.

- Lolita, - pataisau jį ir nulenkiu žemyn durų rankeną. Staiga apsisuku ir apsiviju rankomis jo kaklą, jis prisitraukia mane arčiau ir smarkiai apkabina.

Deja, atsisveikinimas vyko per slenkstį. Manau, kad myliu tave, arba aš tiesiog per daug jausminga.

•••

- Sumuštinių? - pasiūlo mama ištiesdama lėkštę su keptais sumuštiniais.

- Su kuo? - paklausiu atsisėsdama prie stalo.

- Sūriu.

- Ne, - burbteliu užsidengdama veidą delnais.

Prakeikti sumuštiniai su sūriu.

Mama niūniuodama prisipila į taurę raudono vyno ir atsisėda šalia manęs. Panašu, kad kai išėjo tėtis, tai vienintelis dalykas kuris ją ramina.

- Kodėl išėjai iš pamokų? - paklausia ji linksmu balsu.

- Blogai pasijutau.

- O varge, - ji priglaudžia ranką man prie kaktos. - Nenori pas daktarą?

- Ne, mam, man jau viskas gerai, - nusišypsau.

- Žinai, kai mes su tavo tėčiu susipažinome, eidavom iš pamokų su tokiais pasiteisinimais, - ji vis dar besišypsodama padeda taurę ant stalo. - Jis veždavosi mane prie mažos užtvankos, mes maudydavomės, šokdavom pagal radijo dainas, dainuodavom... O kaip jis dainuodavo! - ji nusijuokia. - Kartą į savaitę padovanodavo man po rožę. Skindavo lauko gėles ir kaišiodavo man į plaukus kai gulėdavom pievutėje...

- Mama, baik, nenoriu, kad paskui verktum, - pasirėmiu galvą ranka.

- Brangute, aš tikrai neverksiu, - ji sukikena ir pradeda glostyti mano plaukus.

- Kaip tu gali neliūdėti kalbėdama apie žmogų kurį myli?

- Kartais tiesiog reikia paleisti. Niekas nekaltas, kad aš nebuvau jam skirtoji, tik jis pats, nes švaistė su manimi per daug laiko. Vieni žmonės išeina, atsiranda nauji. Jeigu jie tau skirti, jie tiesiog sugrįžta, nes supranta, kad padarė klaidą. Jis liko mano gražiu prisiminimu.  - mama šiltai šypsosi žiūrėdama man į akis. - Lolita, mano mylimoji dukrele, tavo maža širdelė bus dar labai daug kartų sudaužyta ir suklijuota, kol išmoksi šitą mažą gyvenimo pamoką.