Lolita. [✔️]

epilogas

- po trijų metų

- Čia užknisa, - taria Džeimsas nurinkdamas vyšnias nuo keksiukų.

- Kalbi kaip Fergė, - tariu jį erzindama.

- Man nesenai suėjo devyniolika. Dabar geriausias amžius, - taria jis susimesdamas vyšnias į burną.

Dar vienas stambus tėčio vakarėlis, dar viena Džeimso kompanija. Jis vienintelis kuriam patinka tokios nesąmonės, ir viskas vien dėl vyšnių ant pyragėlių.

Mano vaikinas nekenčia tokių dalykų. Jį iš vis tai trigdo. Jis paprastas klubo barmenas gyvenantis mažam bute, o aš esu lyginama su princesėmis. Bet jis buvo būtent tas pas kurį radau tą paprastą jaukumą ir saugią meilę.

- Kaip laikosi Benas? - linksmai paklausia Džeimsas. Jis sugalvoja suvalgyti ir pyragaitį. - O jis ar nenorėtų patirti šito košmaro?

- Jam sekasi puikiai. Ne, gyvenime jo nepriversčiau, - nusijuokiu.

- Čia nėra jau taip ir blogai.

Kilsteliu akis ir pamatau kitoje stalo pusėje stovintį Samuelį. Pilkas kostiumas, idealiai sušukuoti plaukai. Tos pačios gražios akys.

Keista, bet tai nepriverčia mano širdies apsiversti. Neleidžiu savo smegenims iškelti visų tų prisiminimų arba priminti man, kokios saldžios buvo jo lūpos... po velniais.

- Samueli! - nusišypsau jam apiėjus stalą. Jis taip arti. - Kiek daug... metų.

- Einu vyšnių nuo kito stalo, - sušnabžda Džeimsas ir akimirksniu pasišalina.

Mano kojos keistai dreba, atrodo, tuoj išvirsiu iš aukštakulnių. Nejaugi mano tėtis ir vėl su juo dirba?

- Tikrai daug, - pritaria jis nusišypsodamas. - O tu... pasikeitei. Vos atpažinau.

- Užaugau, - tariu erzinančiu balso tonu, jis linkteli, bet šypsotis nenustoja. - Tu atrodai taip pat.

- Kaip sekasi? - jis nusijuokia, jo šypsena tokia pati plati ir akinanti kaip seniau.

- Puikiai, - linkteliu. - Turiu vaikiną. Studijuoju. Vėl sutariu su tėčiu. Viskas gerai.

- Ar tai jis tavo vaikinas? - kilsteli antakius Sam pažiūrėdamas į Džeimsą. Jis toliau nurinkinėja papuošimus.

- O Dieve, ne, - pakratau galvą nusijuokdama.

- Žinai, mačiau tave ir anksčiau. Tiesiog, jis visada ateina su tavimi.

- Mano vaikinui nepatinka aukštuomenė ir kiti blizgučiai, - švelniai nusišypsau. Stengiuosi ignoruoti tai, kad jis matė mane ir anksčiau. Jis mane stebėjo. Mano kvaila širdis ir vėl šokinėja.

- Na, tada matyt radai tinkamą.

- Samueli!

Atsisuku balso pusėn. Prie mūsų artinasi nėštumo procesą įpusėjusi moteris, jos kūnas aptrauktas juoda suknele. Plaukai elegantiškam kuode, ji nešasi lėkštę su pyragaičiais. Ant jų nėra vyšnių.

- Lolita, čia mano žmona. Steisė, - Sam akys žybteli, jis plačiai šypsosi.

Ir meluočiau, jei sakyčiau, kad tai nebuvo akimirka kai mano paauglės širdis dužo. Bet tuo pačiu jaučiaus ir laiminga. Velniškai laiminga.

Žiūrėjau į juos visą likusį laiką. Steisės oda švyti, ji žino, kad susirado patį nuostabiausią vyrą žemėje. Aš irgi tai žinau.

Vėliau vietoj to, kad važiuočiau namo, važiavau pas Beną į jo mažą ir jaukų butą. Vėl gi, verkiau jį apsikabinusi pusę nakties, bet tuo pačiu buvau pati laimingiausia kokia esu buvusi.

Visada save įtikinėjau, kad tai nebuvo pabaiga. Kad mes susitiksim vėliau, kai būsim abu vyresni ir galėsim pabandyti iš naujo, bet jis niekada nebebus mano. Jis atidavė savo širdį kai kam kitam, nes žinojo, kad tai yra teisinga.

Aš savo širdį irgi po truputį atiduodu kažkam kitam. Mažais žingsniukais. Bandau įsimylėti. Taip, kaip mylėjau jį.

Mano atmintyje visada liks tai, ką turėjom. Tie vėlyvūs vakarai ir pokalbiai. Kaip jis sakė, kad myli mane taip, kaip niekada nemylės nieko kito.

Kai sakė, kad esu vienintelė. Ta, kuri jam parodė visiškai kitą pasaulį.

Ir mūsų kvaili planai kurie atrodė tokie realistiški. Baigiu mokyklą, išvažiuojam kartu. Toliau mylim vienas kitą. Būnam kartu amžinai, nes niekada neįsimylėsim ko nors kito. Būsim tokie apsvaigę nuo meilės vienas kitam iki gyvenimo pabaigos.

Žinoma, taip baigiasi meilė. Kažkurios širdies dužimu. Auka tapau aš.

Žinau, kad padirbsiu daug šypsenų. Sunku paleisti žmogų. Negaliu mylėti jo amžinai.

Aš stipri. Žinau, kad susitvarkysiu. Žinau, kad greitai atsikratysiu tos minties, kad tai aš turėjau būti jo šeima.

Jis nėra vienintelis. Jis nėra svarbiausias žmogus mano gyvenime. Negaliu atiduoti visos savęs meilei, kai pasaulyje tiek daug nuostabių dalykų.

Bet jis geriausia, ką esu turėjusi. Kol kas. Laiko turiu dar daug, o gyvenimas pilnas siurprizų.

- pabaiga.