Lolita. [✔️]

27.

- Kalebas toks karštas, - atsidūsta Alaska vedindamasi rankoje laikomais bilietėliais.

- Sveikos, - taria Kalebas staiga atsirasdamas už mūsų, Alaska krūpteli. Fergė pradeda garsiai juoktis, galiausiai apkabina vaikinus pasisveikindama.

- Labas, - šypteliu Travisui priėjus prie manęs.

- Labas, - jis šypsosi. - Kaip savaitgalio mainai?

Jis turi omeny mano tėvus.

- Puikiai, - nusijuokiu. - Tėtis nekreipia į mane dėmesio, Santija davė pinigų. Galėčiau prie to priprasti.

- Negalėsiu likti ilgam, - taria jis liūdnu balsu ir pradeda žaisti su mano plaukais. - Kai paminėjau tave Sam lyg pasiuto. Uždėjo limitą iki aštuntos valandos. Žinai, mūsų mama vėl išvyko, gyvenu pas jį.

- Oh, - tariu stengdamasi ignoruoti viduje sukilusią emocijų audrą. - Miela. Vistiek nemanau, kad ilgai čia būsim.

- Aš būsiu čia iki vidurnakčio, o Dieve! - suspiegia Alaska kai Kalebas atiduoda jai pusę savo bilietėlių.

- Parkas užsidaro dešimtą, - pavarto akis Fergė.

- Kiek turi bilietėlių? - paklausia Travisas vėl atsisukdamas į mane.

- Kelis, - pakratau galvą. - Mes su Ferge atėjom pasedėt ant suoliuko ir valgyt cukraus vatą.

Jis pradeda juoktis, įsikimbu jam į parankę.

•••

- Kas čia per velnias?! - žviegia Džeimsas įsikibęs į vagonėlio turėklus.

- Palauk, tuoj bus geriausias nuolydis! - surėkia Kalebas ir ant jo žodžių vagonėlis krenta žemyn.

Akimirkai mano vakarienė sukyla į viršų. Alaska dar niekada neatrodė tokia laiminga. Dieve, mano draugė sociapatė. Nenuostabu, kodėl ji taip limpa prie Kalebo.

- Viskas, - taria Fergė išlipdama iš vagonėlio. - Mes einam į savo lygio atrakcijoną. Taip, turiu omeny suoliuką, - draugė suima mano ranką.

- Pasilinksminkit, - prunkšteli Alaska.

- Neužsimuškit, - mesteliu, kad nepasirodyčiau per daug tyli.

Jie tik nusijuokia ir patraukia prie kitų atrakcijonų.

•••

- Taigi, artėja Kalėdos. Ką planuoji? - paklausia Travisas mums stovint prie mano tėčio namų.

- Nežinau, - droviai trukteliu pečiais. - Tikriausiai švęsiu su Ferge ir Alaska.

- Galim Kalėdas sutikti kartu, visi.

- Tikrai? - kilsteliu antakius. - Būtų šaunu.

Žiūrim vienas į kitą kelias minutes, mano rankos jo striukės kišenėse.

- Tu man patinki, Lolita.

- Tu man irgi, - meluoju. Jaučiuosi siaubingai, nekenčiu savęs už tamsias mintis.

Jis dar minutę žiūri į mane, tada pasilenkia ir mane pabučiuoja. Bučiuojamės kelias minutes, ištraukiu rankas iš jo kišenių ir priglaudžiu jas jam prie skruostų. Išgirdę garsų mašinos signalą krūptelim ir atšokam vienas nuo kito.

- Sam! - pykteli Travisas pasižiūrėdamas į gatvės pusę.

Suakmenėju. Jausdamasi taip, lyg traškėtų kiekvienas mano kaklo kaulelis atsisuku ta pačia kryptimi. Limuzino langas nuleistas žemyn, į mus žiūri Samuelis.

Nesugebu perskaityti jo veido. Per sudėtinga. Žinau tik tai, kad noriu prasmegti kiaurai žemę.

- Iki, - Travisas pakšteli man į skruostą dar labiau pablogindamas situaciją ir įlipa į limuziną.

Žiūriu tiesiai Sam į akis tol kol jis neuždaro lango.

Gailiai sukukčioju ir įeinu vidun.

•••

- Tikrai nieko nebenori? - paklausia Santija stovėdama mano kambario tarpdury.

- Ne, viskas gerai, - atsakau švelniu balso tonu. - Ačiū tau, labanakt.

- Ilsėkis, - moteris šypteli ir išjungusi kambary šviesą uždaro duris.

Krentu į lovą ir garsiai atsidūstu. Kodėl taip blogai jaučiuosi? Juk toks ir buvo tikslas. Suerzinti Sam. Nesakiau to garsiai, sakiau priešingai - mano tikslas išmesti jį iš galvos, nors tarp mūsų nieko ir nebuvo.

Suskambėjus telefonui pašoku iš vietos. Tikėdamasi rasti žinutę nuo Sam atrakinu telefoną, bet staiga nusiviliu.

Travisas: tai mes dabar oficialūs?
Aš: ar tavo brolis neprieštarauja?:o
Travisas: labai juokinga
Aš: :-)
Aš: taip, mes oficialūs
Travisas: pasistengsiu tau gauti palaiminimą iš savo brolio.

Noriu juoktis, bet sugebu tik apsiverkti.