Lolita. [✔️]

15.

- Ar mūsų planai nesikeičia? - Travisas saldžiai nusišypso ir visiškai nesivaržydamas plumpteli į kėdę šalia manęs. Vaikinas nieko neslėpdamas ryja mane akimis, galėčiau jam trenkti.

- Nedingsta, - taip pat nusišypsau.

Fergės lūpos suformuoja "o" ir ji lėtai linkteli lyg įminusi didžiausią mįslę.

Ar aš tikrai taip lengvai perkandama?

- Travisai, - rikteli Sam vos jam prasižiojus. - Mes skubam.

Pasižiūriu į jį tikėdamasi sugauti jo akis žiūrinčias į mane, bet jis veria jaunesnį brolį piktu žvilgsniu. Pasijuntu ypatinga - be vargo sukeliu jam pavydą.

- Kur? - suurzgia Travisas, bet gavęs dar vieną vyresnio brolio žvilgsnį pavarto akis ir nuseka iš paskos.

Vienas iš apsauginių uždaro kavinės duris, pro lango stiklą pagaunu trumpą Sam žvilgsnį.

Jis sumišęs, piktas, ir ilgesingai liūdnas.

- Kai būsi pilnametė pagimdyk jam vaikų, - tarsteli Fergė priversdama mane nusijuokti.

•••

- Vairuotojas tave pasiims vakare, sekmadienį, - kalba mama laikydamasi už žemyn nuleisto limuzino lango. - Nepamiršk paruošti pamokų. Elkis gražiai. Paskambink...

- Mamyte, viskas bus gerai, - pakšteliu jai į skruostą ir nusišypsau.

- Žinau, kad nenori važiuoti, bet taip reikia.

- Tai tik savaitgalis. Kelios dienos ir grįšiu pas tave.

- Džiaugiuosi, kad taip smarkiai nebepergyveni dėl to, - ji atsidūsta.

Dar ir kaip pergyvenu.

Važiuojant išgeriu kelias raminamųjų tabletes. Nenoriu šokti visiems į akis pirmą akimirką. Iš vis, nenoriu niekam rodytis. Kam bandyti palikti gerą įspūdį, jei tėtis tuoj susiras dar naujesnę moterį? Jei apgavo vieną kartą, antras kartas bus dar lengvesnis.

Tėtis ir jo nauja būsima žmona gyvena kartu dideliam bute miesto centre, pasirodo, jie jį kartu turi jau senai. Dar labiau nusivyliu vyrų gimine.

Kai limuzinas sustoja prie dangoraižio, iš karto apsiniaukiu - tėtis laukia manęs lauke su smulkia, papuošalais apsikarsčiusia moteriške. Vyras nuo kačių perėjo prie varnų per brūkšnelį papūgų.

- Labas, - saldžiai pasisveikinu išlipdama.

- Mes pasirūpinsim, kad smagiai praleistum savaitgalį, - tėtis apkabina mane ir pradeda vesti į vidų. - Lolita, čia...

- Santija, - sučiulba moteris ir nusišypso.

Nuostabu, net jos vardas man primena liustrą.

- Malonu susipažinti, - kukliai linkteliu įžengdama į liftą.

- Surengtumėm pažintinį vakarą, Santija paruošė vakarienę, ką manai?

- Tiesą sakant, turiu planų su draugu, - atsisakau sunerdama rankas sau ant krūtinės. Neturiu jokio noro pažindintis su ta gyvate.

- Na, tada gerai, leisk vakarą su draugais.

- Norėčiau išeiti vos tik pasidėjus daiktus.

- Daryk ką tik nori, - įsiterpia Santija.

Kandžiai nusišypsau jai, o jos akmeninė šypsena tik paplatėja. Kaip galima ramiai gyventi su mintim, kad sugriovei kažkieno šeimą? Kaip jos negriaužia kaltė?

Bute man paruoštas atsikiras kambarys - nuoširdžiai, man jis patinka. Basom kojom užlipu ant balto, pūkuoto kilimo ir numetu kuprinę ant sofos. Susimetu svarbiausius daiktus į rankinuką ir atsisveikinusi išeinu.

Travisas turi manęs laukti parko kavinėje, stengiuosi jį užlaikyti kuo ilgiau. Kai namie laukia tokia kompanija, tinka net jis. Iš tiesų, kai tėvai išsibarstę po visą miestą, nelabai suvokiu, kur mano tikrieji namai. Kol kas geriausiai jaučiuosi tik Sam bute.

Dieve mano, ir vėl jis.

Vos įėjusi pamatau Travisą prie lango. Jis įnykęs į telefoną, be garso lūpomis dėlioja šaudymo garsus ir lengvai linguoja.

Berniukai mane varo iš proto. Blogąja prasme. Prisimenu septintą klasę - kai keliais metais vyresni vaikinai jau žinojo visą etiketą, maniškiai vis dar apsimetinėjo, kad pieštukai yra jų šautuvai.

- Sveikas. Ilgai laukei? - paklausiu atsisėsdama prieš jį.

Jis man atsako tik po kelių minučių, kai baigiasi žaidimas. Travisas tyliai nusikeikia ir padėjęs telefoną į šalį pasižiūri į mane.

- Nevisai. Eee, šauniai atrodai.