Aušra (antra knygos "Tamsa" dalis)

1 skyrius

Šioje dalyje skyriai rašomi specialiai trumpesni, nes "Tamsa" dalyje buvau sulauksi daug nusiskundimų, dėl ilgio:) Stengsiuosi, kad nepaisant to tekstas nenukentėtu:)

§

Marija:

Išgirdau šnaresį pirmame, savo namų aukšte. Jame buvo įkurta mano magijos parduotuvė. Tyliai ir lėtai, kad likčiau nepastebėta ėmiau leistis į apačią pažiūrėti, kas buvo nekviestas mano namų svečias. Dabar buvo antra valanda nakties, tai gi man pasisekė, kad dar nemiegojau ir įsibrovėlis negalėjo manęs užklupti netikėtai. Nors iš dalies aš ir pati kalta, kad čia buvo įsibrauta. Jei bučiau laiku uždėjusi apsaugos burtą to nebūtų įvykę. Bet aš, kaip visada turiu viską atidėlioti iki paskutinės minutės, kol tampa vos ne per vėlu. Man tikrai reikėtu atsikratyti šio įpročio.

Nusileidusi į apačią, pamačiau prie kasos šmirinėjančią juodą būtybę, kuri veidą buvo užsidengusi kauke. Iškart supratau, kad tai žmogus. Pajutau palengvėjimą, jog tai nebuvo antgamtinė būtybė. Vagis jau ruošėsi atsidaryti kasos aparatą, kai savo magijos pagalba, rankos mostu sviedžiau jį į sieną, jam prarandant sąmonę. Mano parduotuvė buvo blogiausia vieta į kurią jis galėjo įsibrauti pasipelnimui.

-Na ir ką man dabar su tavimi daryti? - paklausiau prieidama ir pasilenkdama prie jo subliuškusio kūno.

Su žmonėmis visada leisdavausi tvarkytis jų pačių rūšiai tai ir dabar ketinau iškviesti policiją, kad jį pasodintu už bandymą apiplėšti.

-Tu kaip visada nuostabi žinai tą? Aš skubėjau tavęs gelbėti, bet kaip visada gelbėti reikia ne tave, o tavo užpuoliką.

Išgirdau sau iki kraujo pažįstamą vampyro balsą už nugaros. Nuo jo balso man, kaip visada kūnu nubėgo malonumo šiurpuliai, ko niekada nebūčiau pripažinusi.

-Viljamai pasakyčiau, kad tave malonu matyti, bet nemėgstu meluoti, - tyliai tariau.

-Na gi, brangioji, ar ši taip reikia pasitikti savo vyrą? - šelmiškai paklausė jis. Jau įsivaizdavau, kaip jo veide gimsta ta nuostabi, kartais mane nervinanti pašaipi šypsenėlė. Negaliu apsakyti, kaip man trūko visą šį laiką, to kreipinio į mane iš jo lupų. Žodis brangioji iš jo lupų visada skambėdavo kupinas meilės.

-Norėjai pasakyti buvusį vyrą? - paklausiau, atsisukdama veidu į jį.

Tik dabar vėl jį matydama suvokiau, kaip smarkiai iš tikro buvau jo pasiilgusi, kaip mano širdžiai, jo trūko. Tu vis dar jį be galo myli Marija. Jis vis dar visas tavo pasaulis, pagalvojau. Žvelgiau į jį stengdamasi neišduoti savo tikrųjų jausmų. Jis kaip visada atrodė nuostabiai. Tvirtai sudėtas raumeningas kūnas. Jo garbanoti, rudi plaukai buvo šiek tiek ataugę. Jam tiko. Ir tos jo rudos akys atrodė kiaurai permato tave. Dievinu tas akis. Jei jis būtų žmogus būtum jam davęs apie dvidešimt trejus metus. Bet iš tikro jam jau buvo virš septyniasdešimt metų. Dieve, kaip buvau jo pasiilgusi.

-Brangioji, aš niekada nesutiksiu pasirašyti skyrybų. Tu mano amžinai, - paprastai tarė jis.

-Net jei nepasirašysi skyrybų dokumentų tarp mūsų vis tiek viskas baigta. Santuoka liks tik popieriuje.

-Juk supranti, kad aš niekada neleisiu tam įvykti, Marija, - jau rimtai tarė jis. - Jau buvau tau sakęs mūsų vestuvių dieną, kad tapus mano žmona, tau kelio atgal nebebus. Tu visada busi mano ir tik namo, - paskutinius žodžius jis ištarė jau būdamas šalia manęs, beveik liesdamas mano lūpas savosiomis.

-Tai nėra vien tavo pasirinkimas, - tariau, atsitraukdama toliau nuo jo, kad nekiltu pagunda pabučiuoti.

-Nėra, bet tikėtis, kad tau atsiuntus dokumentus aš juos, tiesiog pasirašysiu buvo mažiausiai kvaila.