Aušra (antra knygos "Tamsa" dalis)

4 skyrius

I dalis

Emilija:

Kristė mane buvo pasikvietusi nakvoti pas ją, mergaičių vakarui. Kai jos tėvai išvykdavo, kaip šįvakar per naktį kur nors, ji visada pasikviesdavo mane arba Matą palaikyti jai kompanijos. Nors Kristė to nemėgsta pripažinti kitiems, man ji sakė, kad po įvykiu su Luku jai baisu ir nebejauku likti namie vienai. Aš puikiai ją supratau po to, kai mane buvo pagrobęs Viktoras aš pati mėnesį negalėjau būti namie viena, todėl daug laiko leisdavau su Matu, Kriste ar Marija, kad tik nereikėtų būti vienai, kol mama dirbdavo.

-Tai kodėl čia aš ,šįvakar su tavimi, o ne tavo nuostabusis vaikinas? – paerzinau Kristiną, nes pastaruoju metu jinai buvo neatskiriama nuo Mato.

-Tiki ar ne, bet kartais aš pasiilgstu savo geriausios draugės, – atsakė ji sviesdama į mane pagalvę nuo kėdės prie rašomojo stalo.

Sugavau pagalvę ir padėjau ją ant grindų.

-Be abejo, be abejo, lažinuosi, kad Matas buvo užsiėmęs, - išsišiepiau jai.

-Iš tikro, tai jis siūlėsi pabūti su manimi, bet aš jam atsakiau, kad noriu pabūti su tavimi viena, nes mažai be pabūname dviese. Norėjau pasikalbėti su tavimi, – rimtai jau tarė ji.

-Kažkas ne duoda ramybės? – paklausiau ir surimtėjusi.

-Ir taip, ir ne. Pati net nežinau. Manau man, tiesiog reikia, su ko nors pasikalbėti.

-Tuomet įdėmiai klausau, – tariau, ji atsisėdo šalia manęs į lovą.

Kristės kambarys buvo šviesus. Nedidelis, bet jame vietos pakako. Kambario sienos buvo ištaptuotos žaliai. Prie sienos stovėjo rašomasis stalas su spinta. O virš lango kabojo didžiulė lempų girlianda. Tai pat ant sienos virš dvigulės lovos buvo pakabintas tinklelis ant kurio su lipnia juosta buvo suklijuotos Kristinos, bei jos artimųjų nuotraukos. Ten buvo ir mano su Matu nuotraukos.

-Aš galvoju apie virtimą vampyre.

-Tai turbūt suprantama atsižvelgiant, jog tavo vaikinas Matas ir tu jį myli, - atsakiau.

-Taip, aš jį myliu dabar. Labai myliu, bet virtimas vampyre būtų visam laikui. Iš kur man žinoti, kad jo ar mano jausmai nepatiks? Amžinybė yra ilgas laiko tarpas. Vieną kartą aš jau maniau, kad sutikau tą vienintelį. Kad niekada negalėčiau nustoti mylėti Luko ar juo labiau jį palikti ir pamilti kitą, – jau tyliau tarė ji. Mano draugei skaudėjo širdį, kad jos ir Mato jausmai gali pasikeisti ir kad ji gailėsis, jog virto vampyre ir neliko žmogumi. Man buvo puikiai pažįstama ši dilema. Pati pastoviai ja gyvenau būdama su Kristoferiu.

-Norėčiau tau pasakyti, kad turiu atsakymą į šį tave neraminanti klausimą, bet jo nėra Kristina. Nei vienas nežinome, kas mūsų laike ateityje. Aš pati savęs dažnai klausiu, kas bus, jeigu Krsitoferis nustos mane mylėti, jei sutiks kažką kitą. Spėju mes tiesiog turime nuspręsti verta ar ne mums rizikuoti. Ar mūsų meilė jiems verta atsisakyti savo žmogiškosios pusės? Tai pat mes turime būti pasiruošusios, kad gyvenimas gali  pasikeisti ir ne į tą pusę, kurią norėtume.

-Tai užknisa žinai.

-Žinau, bet toks jau tas gyvenimas. Bet štai, kaip žmogus, kuris jau turėtų būti miręs nuo vėžio. Štai ką tau pasakysiu drauge, kol esi gyva ir sveika, viską gyvenime galima išspręsti, viską galima išgyventi.

-Žinau, kad tu teisi, bet man vis tiek neramu, kartais.

-Tai visiškai suprantu mane ir pačią neraminą panašūs klausimai. Tai gi tu tikrai nori virsti vampyre? - paklausiau.