Aušra (antra knygos "Tamsa" dalis)

7 skyrius

I dalis

Kristoferis:

Atvykau prie namo Glosterio miesto centre. Jame gyveno Natanielis. Namas buvo dviejų aukštų. Nieko neišsiskiriantis iš kitų Anglijos namų. Orandžinių plytų su rudu stogu, baltomis langinėmis. Nusišypsojau, net gi kiemas buvo aptvertas balta tvora.

-Kristoferi, kuo nusipelniau tokio malonumo? – paklausė Natanielis, atidarydamas duris, man paskambinus.

-Natanieli, – pasisveikinau.

-Kam tie formalumai? Senelis man puikiai tiktu, – nusišypsojo jis.

-Gerai, seneli, – tai pat nusišypsojau.

-Sebastianas vienintelis mane vadina seneliu neprašytas, – papurtė galva jis.

-Nes tai skamba keista, kai tu atrodai taip jaunai, – nusišypsojau tai pat jam. – Tau jau kiek dešimt, dvidešimt tūkstančių metų? O atrodai vos keturiasdešimties, dar ir tiek niekas neduotu.

Jis nusijuokė.

-Liaukis, net aš nesu toks senas. Tai kodėl tu čia? – dar kartą paklausė jis.

-Manau ir pats tai žinai.

Mano senelis daugiau, kaip du tūkstančius metu buvo pasitraukęs iš valdžios. Nuo tada, kai ją perdavė mano tėvui. Bet jis senas, landus klastūnas, kuris viską, visada žinodavo. Niekas neprasprūsdavo pro jį.

-Jei turi omenyje laišką, kurį gavo tavo brolis. Tai, taip, apie jį girdėjau.

-Žinai, ką nors?

-Tik gandus. Beje kada supažindinsi su savo mergaite? – paklausė. – Eime atsisėsi į svetainę, - tarė įeidamas į namą.

-Turėjau suprati, jog žinai apie Emiliją, – tariau patogiai įsitaisydamas svetainėje ant krėslo.

Svetainė buvo jauki. Visa iš rudo medžio su židiniu ir tik būtiniausiais baldais: stalu, dviem krėslais ir sofa, kurioje įsitaisė pats Natanielis. Dar stovėjo lentyna su knygomis. Daugiau nieko. Jokių nuotraukų ar paveikslų, ar kažko kito, kas suteiktu namams daugiau jaukumo.

-Na judu su broliu sukėlėte nemenka šurmulį, kai ji buvo atgabenta pirmą kartą į dvarą, – pašaipiai šyptelėjo jis.

-Jei nori su ja susipažinti ji dvare. Atvyko kartu su manim, - atsakiau.

-Gal geriau kokioje kitoje vietoje? Juk žinai, kad tos vietos nekenčiu labiau nei tu.

-Galime tada susitarti, kur mieste susitikti.

-Skamba puikiai, – nusišypsojo jis draugiškai.

-Tai dabar papasakosi ką girdėjai? Kai baigėme mandagiąją dalį? - paklausiau.

-Tu, kaip visada labai skubi, Kristoferi. Tai ir parodo, jog esi jaunas. Kai gyveni taip ilgai, kaip aš laikas netenka prasmės. Supranti, kad nėra, kur skubėti ir viskas į vietas susidėlioja savo laiku.

-Aš negaliu ramiai sėdėti, kai pavojus gresia mano šeimai.

-Žinau, bet viskas bus gerai, mes tuo pasirūpinsime. O dabar apie mano girdėtus gandus. Sklinda gandai, kad už to gali slėptis Faustas. Pastaruoju metu pas vilkolakius yra prasidėję nesutarimai. Ne visi nori taikos tarp rūšių, kaip tavo brolis. Kai kuriems naudingiau nesutarimai. Negaliu nieko daugiau pasakyti. Aš turiu per mažai informacijos, kol kas.

-Tai gi tiksliai neaišku nei kas, nei kodėl dar.

-Deja.

-Ačiū, seneli, ir už tiek dabar, bent jau žinome, ko turime saugotis, - tariau atsistodamas.