Aušra (antra knygos "Tamsa" dalis)

5 skyrius

Marija:

Savo namų svetainėje žiūrėjau žinias, kai pranešė apie dar vieną jaunos merginos dingimą. Jai, kaip ir kitoms dviems, buvo penkiolika visos gimusios tą pačią dieną, lapkričio antra per vėlines, tai negalėjo būti, tiesiog sutapimas. Pas mus Lietuvoje mirusiųjų diena švenčiama lapkričio pirmąją nors kapus lankome ir antrąją. Bet tikroji diena vis tiek yra antroji diena, nors tą žino ir nevisi.

Mano raganos prigimtis šaukte šaukė, jog čia darbuojasi juodoji magija tik dar negalėjau to įrodyti. Mano šeimos linija saugojo šias žemes tūkstantmečius, dabar buvo mano eilė tai daryti, kaip tai darė mano protėviai. Mes visada saugojome žmones nuo būtybių, nuo kurių jie patys apsiginti negalėjo. Todėl, man taip ir buvo kartais sunku su Viljamu, jis buvo tas nuo kurio turėjau saugoti, ne tas kurį turėjau mylėti. Bet jei mano lemtis buvo su juo tebūnie. Aš jau pasidaviau šioje kovoje, su meile ne pakavosi. Todėl man belieka išspausti geriausią, ką galiu. Man reikėjo paskubėti ir išsiaiškinti greičiau, kas vyksta su tomis mergaitėmis, kol neįvyko didelė nelaimė, bet tai nebuvo taip paprasta, kad ir kas slėpėsi už šito žinojo, kaip tinkamai apsisaugoti magija, kad net man sunku būtų jį ar ją susegti, be to buvo atsargus. Apie dingusias mergaites niekas negalėjo rasti nieko, jokių pėdsakų, liudininkų, jei ne verkiantys tėvai, jos būtų tarsi neegzistavusios. Aš įtariau kokiam ritualui galėjo būti reikalingos merginos, pagal jų gimimo datą, jei aš buvau teisi mes dar turėjome laiko, nes ritualui reikėjo penkių aukų, surinktos buvo dar tik trys. Supratu, kad norėdama tiesos turėsiu ir aš žaisti rimčiau, turėsiu pasitelkti protėvių magiją į pagalbą. Kai kuriuos dalykus gali atskleisti tik mirusieji. Man gal net reikės Viljamo pagalbos.

-Sveika, – tarė, namo grįžęs, Viljamas.

-Labas, – nusišypsojau jam, – kur buvai?

-Su Kristoferi keli naujagimiai vampyrai kėlė problemas. Tie kurie suprato savo pamoka liko gyvi, - mirgtelėjo jis man.

Linktelėjau. Taip Viljamas man sakė, kad tęsi savo pažadą, dėl žudymu ir žudo tik, kai būtina.

-Kaip tau praėjo diena?

-Ramiai, - nusišypsojau vėl.

-Dieve kokia tu graži ir visa mano, – sušnabždėjo Viljamas prieidamas prie manęs ir imdamas bučiuoti, – neįsivaizduoji, kaip tavęs man trūko, ko buvau išvykęs.

-Visada mokėjai sakyti man komplimentus.

-Sakau tiesa. Tu man gražiausia moteris pasaulyje.

Nusijuokiau.

-Meilės apakintas kvailys.

-Ir tai nėra blogai. Be to, kaip aš galėčiau neigti savo meilė tau ir aklas ją matytu.

-Ir aš tave myliu.

-Žinau ir aš labai tuo didžiuojuosi. Kokia švelni oda, – tarė pereidamas nuo lūpų, bučiuoti mano kaklą. – Pažadėk, kad daugiau niekada manęs nepaliksi, – tarė jau tyliau į mano kaklą.

-Nepaliksiu, – tariau gaudydama orą nuo jo prisilietimų.

-Tuomet tu nusipelnei apdovanojimo, – tarė jis su šelmiška šypsena paimdamas mane ant rankų ir nusinešdamas į miegamąjį. Dieve kaip buvau pasiilgusi jo kūno. Kaip po velniu aš turėčiau jam atsispirti? Jis tobulas, man.

§

Kitą dieną bandžiau išsiaiškinti, kas slepiasi už mergaičių dingimų. Vakare anksčiau uždariau parduotuvę nebe aptarnaudama klientų. Ir patraukusi į savo namo rūsį ėmiausi magijos, kad išsiaiškinti tiesą. Aplink mane visur degė žvakės ir šventi užkalbėjimo aliejai. Paėmusi pašventintą dubenį įdėjau savo protėvių daiktus į jį, tai pat įlašinau savo kraujo įsidūrusi į pirštą.