"Bėk"|BAIGTA

Tobula svajonė...

  DĖL FONO IR NUOTAIKOS PATARIU PASIJUNGTI VIRŠUJE ESANČIĄ DAINĄ.

Mano visas gyvenimas buvo tarsi didžiulė svajonė, kol pati visko nesugrioviau. Rodos, dabar norėčiau sėdėti prie vieno stalo kartu su savo tėvais, klausytis jų moralų bei patarimų, džiaugtis besikeičiančiomis medžių lapų spalvomis... Norėčiau į gyvenimą žengti nauju žingsniu... Tačiau vietoj to, jog stabtelčiau, aš pasirinkau bėgimą į priekį. Bėgau, nė neatsigręždama į tuos, kurie bandė man padėti. Suklydau. Jeigu ir pasikelčiau iš šios ligoninės lovos, nežinau, ar sugebėčiau kovoti su savo klaidomis. O klaidų labai daug ir jos beprotiškai sunkios. Geriau būtų, kad likčiau čia, kur esu, bet, deja, turiu rinktis: bėgti toliau, o gal sustoti ir pasiduoti? Kažkas giliai mano viduje kužda "BĖK", bet aš bandau save įtikinti, kad nesu tam pasiruošusi, tačiau žinau - privalau pakilti ir eiti tolyn, leisti praeičiai būti praeitimi, gyventi dabartimi bei tikėtis geresnės ateities. Bus sunku, tikiu tuo, bet aš taip pat tikiu, jog padedama kitų, įveiksiu visus sunkumus.
/.../
  Pamiršti senų klaidų neįmanoma, galima jas paslėpti, užgniaužti, tačiau vieną dieną jos išlįs į dienos šviesą ir sužlugdys visus tavo darbus, į kuriuos įdėjai tiek daug pastangų... Nebeturiu jėgų daugiau kentėti, tad nusprendžiau pasiduoti. Palieku šį dienoraštį kaip atsisveikinimo laišką. Čia parašyta nedaug, tad nemanyk radęs mano gyvenimą, nes jis per daug patyrė, kad tilptų į kelis lapelius... Mielas mano drauge, duosiu tik vieną patarimą: BĖK ir nesustok. Niekada. Gyvenimas nestovi vietoje, geriau išbandyk tai, kas uždrausta, bet bent jau pajusi euforiją, galbūt kentėsi ir gailėsiesi to, tačiau žinosi, kad ištikrųjų išnaudojai savo vienintelį gyvenimą žemėje. Linkiu tau ko didžiausios sėkmės.
Sudie.
Marina.