"Bėk"|BAIGTA

Meilė iš pirmo žvilgsnio.

 DĖL FONO IR NUOTAIKOS PATARIU PASIJUNGTI VIRŠUJE ESANČIĄ DAINĄ.

Cha, šia tema galėčiau kalbėti be perstojo, Dienorašti, tačiau vienintelis sakinys, kurį aš sugebėčiau ištarti, būtų toks: "Meilė - tai skiedalai. Meilė iš pirmo žvilgsnio - tikrų tikriausia nesąmonė."
  Kadaise ir aš buvau ta naivi mergaitė, tikėjau visomis meilės istorijomis, kol gyvenimas man metė iššūkį...
  Vasario 14-ąją su Lavintų parapija vykome į Kauną, Valentino dieną. Kadangi parapijos vienuolė užsasakė didelį autobusą, prie mūsų "prisitrynė" Kažadai ir Rokiškis. Iš Kažadų, nedidelio kaimelio, įlipo penki žmonės: trys merginos ir du vaikinai. Abu vaikinus pažinojau. Vienas iš jų buvo Aleksas - senas mano draugas, o kitas - Tomas. Kadangi man buvo gera nuotaika, užkalbinau tą Tomą, tačiau šis pasirodė visai neįdomus, nedaug kalbėjo.
  Netrukus privažiavome Rokiškį. Va ten nemažas vaikinų būrelis juokėsi, kvailiavo, ir vienas iš tų vaikinų krito man į akį. Niekaip negalėjau atitraukti nuo jo akių, o užkalbinti nedrįsau.
  Atvykus į Kauną, ėjau už to vaikino - Dominyko, kai šis netikėtai atsisuko su savo nuostabia šypsena.
- Mėgsti duoną?- pastebėjau, kaip jo draugužiai vos vos tramdo juoką, tad su sarkazmu atsakiau:
- Labiau nei tave.
  Vaikino draugai išleido kažkokius garsus, panašius į "ūūū", aš visa išraudau ir nuėjau prie Olivijos.
  Po to vakaro dar ilgai galvodavau apie Dominyką, maniau, jog įsimylėjau jį, net per facebook parašiau, tačiau jis neatrašė. Po kurio laiko, rodos, pamiršau jį, bet tuomet mes netikėtai susitikome Lavintų parapijos stovykloje. Buvau viena iš gražiausių merginų, tad Dominykas vakare, visiems vadovams nuėjus miegoti, su savo draugu Simu atsliūkino į mano ir Olivijos palapinę. Prakalbėjome apie dvi valandas, o tada aš ir Dominykas nusprendėme eiti pasivaikščioti. Ėjome susikabinę rankomis kilometrą iki Dubysos. Nekalbėjome. Mums žodžių ir nereikėjo.
  Taigi po maždaug dvidešimties minučių priėjome Dubysą, o tuomet Dominykas pradėjo mane grabalioti. Leidau jam tai daryti, nes maniau, jog meilė ir vėl sugrįžo, tačiau, jo pirštams pasiekus mano kelnių gumelę, išsigandusi atsitraukiau. Jis žiūrėjo į mane pašaipiu žvilgsniu, aš atsistojau, susitvarkiau drabužius bei pasileidau bėgte į stovyklą.
  Nuo to karto nebetikiu meile. Sutinku, galbūt šis įvykis nėra toks jau ypatingas, tačiau po šio nuotykio pradėjau dažniau mąstyti apie meilę, seksą, simpatiją... Taip, simpatiją. Daugelis žmonių painioja meilę su simpatija, susižavėjimu, todėl pasiduoda tuo metu kilusiems jausmams ir žengia į suaugusiųjų pasaulį. Deja, aš nenoriu skubėti su seksu, esu religinga, tad tikiu, jog mylėtis verta tik po vestuvių.