Alpha Hannibal ✔

II

Sėdėjau patogiai įsitaisiusi fotelyje ir laukiau, kol pasirodys tėvas. Užsimerkiau, giliai įkvėpiau, skaičiavau paskutines ramybės minutes. Žinojau, jog tėvas pasirodys bet kurią minutę. Ir neklydau.

Spėjau suskaičiuoti iki 20, kai išgirdau garsiai atsidarančias duris, mamos šauksmus ir Sesilijos verkšlenimą. Tik kreivai šyptelėjau. Jiems artėjant prie mano kambario durų, galėjau puikiai girdėti mamos balsą, „Ji nevaldoma, Davidai. Turi kažką su ja daryti. Ar matei, kaip ji įžeidė alfą Hanibalą. Nenustebčiau, jog po visko ką ji šiandien iškrėtė, jis mus užpultų, Davidai“. Varė motina nesustodama. „Ką galiu pasakyti. Man patinka kelti chaosą.“, pasakiau Ramisai. Ramisa nusijuokė.

Stiprus vėjo gūsis šovė tiesiai į man į veidą, kai tėvas su jėga atidarė duris.

- Serena, Sesilija, prašau mane ir Harietą palikti vienus, - kreipėsi jis į jas, bet žiūrėjo į mane.

Tiesa buvo tokia, jog žinojau, kad tėvas nieko blogo man nepadarys. Galbūt dėl to, jog buvau tikra jo kopija. Tokia pat užsispyrusi ir tvirta. Aš ir Maiklas buvome tėčio numylėtiniai, na o Sesilija – mamos.
Tėtis piktai į mane žvelgė. Atsisėdo ant mano lovos krašto, sunkiai atsiduso, persibraukė ranka savo pavargusį veidą.

- Turi suprasti vieną, Harieta, tai ką šiandien iškrėtei galėjo pražudyti ne tik tave ir mūsų šeimą, bet visą mūsų klaną. Ar tu tai supranti, vaike? – paklausė jis pavargusiu balsu.

Tylėjau.

- Alfa Hanibalas ne toks žmogus, su kuriuo būtų galima juokauti, mano vaike, - pasakė jis atsistodamas ir prieidamas prie lango.

Kurį laiką buvo tylu. Abu tylėjome.

- Pažinojau jo tėvą, - prabilo tėvas tyliai. – Jis buvo nuostabus alfa. Teisingas, visuomet laikydavosi savo žodžio, ne žiaurus ir šaltakraujis, kaip jo sūnus. Kartą gavau iš jo žinutę, jog mums reikėtų susitikti ir aptarti reikalus, dėl klanų bendradarbiavimo. Susitarėm susitikti prie senosios Emiros eglės, kuri skyrė mūsų teritoriją, deja jis taip ir nepasirodė. Ir žinai kodėl, Harieta? – paklausė jis atsisukdamas į mane. 

Truktelėjau pečiais.

- Jis nužudė savo paties tėvą, Harieta. Vien dėl to jog būtų alfa. Kaip matai žudyti jis sugeba ir jam nei motais, jog tai buvo jo tėvas. Nei motais būtum ir tu, Harieta. Jis būtų tavęs nepasigailėjęs. O aš nenoriu netekti dar vienos dukros, - liūdnai pasakė jis.

Sklandė gandai, jog jis nužudė savo tėvą vien tik iš nori būti klano alfa. Tuo netikėjau iki šiol, bet tėčiui papasakojus, supratau jog vis tai buvo tiesa. „Susimovei. Labai susimovei, Harieta“, pasakė man Ramisa. Tą puikiai ir pati supratau.

- Tad rytoj tu keliausi jo atsiprašyti, Harieta, - pasakė tėtis tvirtu alfos balsu.

Jau norėjau šokti nuo fotelio ir jam prieštarauti, bet jis mane sustabdė. Tėtis puikiai mane pažįsta.

- Pasiimsi kelis geriausius karius ir rytoj iš pačio ryto keliausi pas alfą Hanibalą su didžiausiu atsiprašymu. Sesilija keliaus kartu. Tai užtikrins, jog alfa Hanibalas tau nenurėžtų galvos, Harieta. Ir duok Dieve, kad ryt viskas būtų gerai. Aš jau per senas veltis į tokias nesąmones, - pasakė tėtis prieš išeidamas

Likau viena su degančia neapykanta savyje alfai Hanibalui. Smarkiai suspaudžiau kumščius. „Teks ryt nusižeminti, maže, jei nori išnešti sveiką savo ir mano kailį“, pasakė Ramisa. „Žinau, Ramisa, žinau“. Ryt bus tikras pragaras.
::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

Atsikėliau su plyštančia galva. Nemiegojau visą naktį. Varčiausi į visus šonus, kol galiausiai nubloškiau nuo savęs antklodę ir išėjau pabėgioti. Laikrodis rodė ketvirtą valandą ryto. Čia ne pirmas kartas, kai bėgioju anksti ryte.