Alpha Hannibal ✔

VII

Hanibalas

Viskas ko aš pasiekiau, ką aš sukūriau buvo tik mano pasiryžimo ir užsispyrimo dėka. Viską padariau pats. Turėjau nueiti kruviną ir žiaurų kelią iki alfos, bet aš tą pasiekiau.

Aš, Hanibalas Ronanas, buvau didžiausio ir stipriausio klano alfa. Viskas ko man trūko, lunos. Gražios, mielos lunos, kuri būtų šalia manęs, man paklustų, nekeltų bėdų ir gimdytų man vaikus. Tokią jau turėjau nusižiūrėjęs. Sesilija Montgomeri. Tik buvo viena bėda. Ji velniškai manęs bijojo. Ko negalėčiau pasakyti apie jos seserį Harietą. „Dailutė“, pasakė Žvėris (Hanibalo vilkas). „Bet silpna. Mums reikia stiprios lunos, o ne pastumdėlės“, pasakė Žvėris. „Ne. Aš noriu jos“, pasakiau griežtai. Žvėris suurzgė. „Nepamiršk“, įspėjo jis mane, „mano pasirinkimas svarbesnis. Jeigu nenori, jog daugiau nepasirodyčiau, išsirink stipresnę luną“. Mano riaumojimas nuaidėjo per visą namą.
:::::::::::::::::::::
Buvo vakaras, kai nusprendžiau aplankyti Sesiliją. Vos prisiminęs jos šviesas akis, ilgus plaukus nusišypsojau. Ji tikrai bus daili luna. Tik reikės kažkaip įtikinti Žvėrį, jog sutiktų su mano pasirinkimu. 

Neklausiau alfos leidimo, kai kirtau jų teritoriją. Žinojau, jog niekas nedrįs manęs sustabdyti.

Žengiau tvirtai ir užtikrintai. Žengiau pro duris ir patraukiau tiesiai į valgomąjį. Pamatę mane jie sustingo. Sesilija suklykė iš baimės mane pamačiusi. „Pfff.... ir tu nori tokios lunos?“, su ironijos gaidele paklausė manęs Žvėris. Tvirtai sukandau dantis. „Ne dabar“, tepasakiau.

Apsidairiau aplinkui. Prie stalo sėdėjo dar viena būtybė. Sesilijos sesuo, Harieta. Jos dar nebuvau matęs. Ji vienintelė mane pamačiusi neišsigando. Nužvelgė nieko nesakančiu žvilgsniu ir toliau sau valgė. Manieromis, ji tikrai nepasižymi, pamaniau. Bet viršūnė buvo, kai toji mirktelėjo vienam iš mano sargybinių. Tėvas ją sudrausmino, bet ji tik pavartė akis ir atsistojusi pasakė, kad jai gana viso šito spektaklio ir išeidama padarė reveransą. „Pažiūrėk kokias kojas turi šita mergelė“, pasakė Žvėris suurgzdamas Harietai. Akies karšteliu nužvelgiau ją. „Neblogai“, pasakiau, bet akimirksniu prisiminiau Sesiliją. Vėl visas dėmesys buvo sukoncentruotas į ją.

Velniškai bandžiau tvardytis ir jos negąsdinti, bet vos tik man pažvelgus į ją, ji nudelbdavo akis ir pradėdavo tirtėti iš baimės. Žvėris juokėsi. Mane apėmė pyktis. Tad ilgiau nelaukęs įsakiau alfai,jog man aprodytų savo teritoriją. Alfai nieko kito neliko, kaip tik sutikti.

Sporto salėje buvo ir jaunėlė. Sesilijos sesuo. Išsidrėbusi ant žemės ji nerodė man jokios pagarbos. Net nesiteikė atsistoti mums įėjus. „Drąsi“, pasakė Žvėris. Ir dar to negana ji iškvietė mano stipriausius karius į kovą. Ką gi, pats laikas pamokyti ją, pasakiau sau ir kreivai šyptelėjau.

Mergiotė buvo greita ir vikri. Ji greitai sudorojo visus maniškius ir užtikrintai pasakė eidama pro mane:

- Tik tiek. Tikėjausi kažko daugiau.

Įsiutau. Mergiotė ne tik, kad nerodė man pagarbos, bet dar ir drįsta iš manęs tyčiotis. Garsiai suriaumojau. „Man ji patinka. Stipri, drąsi. Aš noriu jos“, pasakė Žvėris. Velnias, mintyse nusikeikiau. Teks kažkaip suktis iš padėties.
::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::
Pirmas įspūdis buvo smarkiai sugadintas. Sesilija velniškai manęs bijojo. O dar ta jos sesuo. Maža akiplėša nežinanti savo vietos. Tad nusprendžiau lankyti Sesiliją kiekvieną dieną, bandydamas pagerinti situaciją. Viskas klostytųsi daug geriau, bet mums amžinai trukdydavo Harieta. Aš kas kartą niršdavau ją pamatęs, Žvėris atvirkščiai. Jam labai patiko Harieta. Neišauklėta, akiplėša mergiotė, kuriai buvo nusispjauti į mano jėgą. Ji visai manęs nebijojo. Net ir tada, kai ji buvo su Sesilija pas mane ir laikiau ją smarkiais už gerklės. Ji tik pasižiūrėjo į mane šaltai savo didelėmis, žaliomis akimis ir ramiai man pagrasino nutrauksianti man ranką, jei jos nepaleisiu. Žvėriui patiko jos drąsa, ryžtas. Man atvirkščiai. Norėjosi jai gerai išperti kailį. Net gi vieną kartą tai ir padariau, bet deja mergiotė man nenusileido. Ji buvo vikri. Kovėmės ilgokai, kol ji galiausiai parpuolė ant žemės. Norėjau jai pasakyti, jog jau viskas, bet mergiotė puolė mane ir suleido savo dantis man į gerklę. Po to viskas pasikeitė. Žvėris kategoriškai atsisakė lunos vietą užleisti Sesilijai. Jis liepė man pasirinkti Harietą. Tad su juo susitariau. Per mėnesį laiko turėjau jam kažkaip įrodyti, jog Sesilija verta būti mano luna. Kitaip jos vietą užims Harieta. Tad nėriausi iš kailio, kad taip neatsitiktų.

Per gimtadienį pasiryžau jam įrodyti, jog Sesilija verta būti luna. Ji puikiai atliko savo vaidmenį. Visiems šypsojosi. Ji patiko mano klanui. Tai buvo svarbiausia. Bet nenorom akys krypo į Harietą. Mergiotė atrodė pritrenkiančiai. Juoda suknelė prigludusi prie kūno puikiai išryškino jos kūną. Aukštai iškelta galva rodė jos stiprybę. „Turėtum ką su ja veikti lovoje“, įgėlė man Žvėris.

Nepatenkintas jo komentaru nusisukau nuo jos ir vėl dėmesį skyriau Sesilijai.

Net tada, kai Harieta kovėsi su Titu, jai užteko žmogaus formos. Grakščiai ir lengvai ji sudorojo Titą vienu rankos paspaudimu. „Arši, laukinė. Po galais, Hanibalai, tik įsivaizduok koks būtų su ja pasidulkinimas“, pasakė man Žvėris. „Aš jos noriu. Ji mums puikiai tinka, Hanibalai. Tik pats pagalvok, kokią stiprią luną mes turėtume. Visi mūsų bijotų“, bandė mane protinti Žvėris. Bet nesileidau į kalbas. Dar turėjau laiko pakeisti jo sprendimą.

Bet viskas pasikeitė, kai lankiau Sesiliją prieš savaitę. Viskas ėjosi, kaip iš pypkės. Sesilija jau manęs nebebijojo. Ji juokėsi, daug šypsojosi. Bandžiau ją net gi pabučiuoti, bet vėl viską sugadino pasirodžiusi Harieta. Kaip visada mergiotė vedė mane iš proto. Tvardžiausi, nes nenorėjau nieko sugadinti su Sesilija. Pasirodęs Argas viską pakeitė. Alfa Davidas ir jo sūnus Maiklas buvo užpulti važiuojantys namo. Deja jie neišgyveno. Suvarpyti jų kūnai vis dar tebestovi man akyse.

Mažoji buvo tokia įniršusi dėl jų mirties, jok pasiryžo atkeršyti kaltininkams. Nežinau kodėl, bet keliavau ir aš. Keliavau ir aš.

Pirmą kartą mačiau moterį tokią negailestingą. Šaltakraujiškai, tarsi mėgaudamasi kitų skausmu, Harieta lėtai perrėžė medžiotojams gerkles. Pasiliko tik vieną. Reiveną. Liepė visiems išeiti. Nežinau kodėl, bet pasilikau. Tada ir pasimatė visas jos žiaurus. Mergiotė lėtai darbavosi peiliu. Turiu prisipažinti, net man šiurpas nuėjo pagaugais. Ji buvo žiauri, negailestinga, šaltakraujė. „Tokia, kaip tu“, pasakė Žvėris. „Judu puikiai tinkate vienas kitam“.

Tada ir susimąsčiau. Visgi galbūt tai buvo ir ne tokia jau bloga mintis. Harietą turėti šalia savęs.