Alpha Hannibal ✔

V

Jau trečia diena, kaip alfa Hanibalas lanko Sesiliją. Trečia diena, kaip jis meilinasi jai. Sprendžiant iš jos juoko, atsargių prisilietimų prie alfos, Sesilijai tai patiko. Alfa atsakė nuo pačiu. Bet tik vos man pasirodžius alfos šypsena pranyksta, tarsi aš būčiau koks velnias. Akys amžinai patamsėja, kietai sučiaupia lūpas, rankos sugniaužtos į kumščius. Aš nebūčiau aš, jei kas kartą mums susitikus jo nepaerzinčiau. Ir kas kartą man pavyksta jį išmušti iš vėžių. Aš kitaip tiesiog negalėjau.

Štai, kad ir dabar. Ėjau namo iš sporto salės. Pavargusi, nusikalusi, nes kiaurą dieną teko mokyti naujokėlius. Galbūt šį kartą ir būčiau pasišalinusi, bet akys užkliuvo už Sesilijos. Ji ruošėsi pabučiuoti alfą. Mačiau, kaip ilgesingai žvelgė jam į akis, šiltai šypsojosi, ranką padėjusi jam ant kelio, lėtai lenkėsi prie jo. „Ajajai kokie mes drąsus“, pasakė man Ramisa. „Matau“, atsakiau. „Šventuolė pasidarė labai drąsi“. Prunkštelėjau.

- Na, tai kaip jums sekasi balandėliai? – paklausiau prisiartinusi prie jų.

Sesilija sutriko. Atsitraukė nuo alfos.
Alfa, kaip visada mane pamatęs suirzo.

- Ką? Nejaugi sutrukdžiau? – paklausiu nekaltu balsu ir atsisėdau priešais juos verandoje.

Išsidrėbiau priešais juos ir laukiau kol kas nors prabils. Tyla. Alfos akys buvo įsmeigtos į mane. Jo kūnas tarsi alsavo pykčiu man. Dar labiau išsišiepiau.

- Išdykaujate? - paklausiau ir jiems mirktelėjau.

Sesilija išraudo. Alfa perspėjamai suurzgė. Aš tik nusijuokiau.

- Harieta!!! – pašaukė mane Argas pasirodęs iš už kampo.

Sunkiai alsuodamas, vos paeidamas ir visas kruvinas Argas sunkiai vilko kojas. Nieko nelaukiau. Šokau iš vietos ir tiesiai puoliau prie jo.

- Kas po velnių tau atsitiko, Argai? –
paklausiau padėdama jam atsisėsti ant verandos laiptų.

- Mus užpuolė, - pasakė jis gaudydamas orą.

- Kas? – griežtai paklausiau.

- Reivenas ir dar keletas medžiotojų.

- Kur tėvas? – vėl paklausiau.

Argas tylėjo.

- Argai? – paklausiau griežčiau.

Argas pakėlė akis į mane, pasižiūrėjo į Sesiliją, tada nuleido akis į žemę. Ir tą minutę supratau.

- Motina ir Maiklas? – paklausiau jo tyliau.

- Motinos su mumis nebuvo.... – pasakė Argas ir nutilo.

- Maiklas? - paklausiau.

Sesilija už manęs sukūkčiojo. „Tik ne Maiklas. Dieve prašau kad tik ne Maiklas“, meldžiau Dievo. Argas neigiamai papurtė galvą.

Pajutau, kaip sulinko keliai. Pradėjo stigti oro, jaučiau po truputį artėjant isterijai. Sesilija už manęs raudojo.

- Kur jie? – paklausiau.

- Pas Džerį.

Linktelėjau. Atsistojau ir būčiau suklupusi jei ne kažkieno stipri ranka mane sulaikė. Pakėliau į jį akis. Alfa Hanibalas. Viena ranka laikė apglėbęs kūkčiojančią Sesiliją, kita laikė mane. Šį kartą jo akyse nemačiau nei lašo pykčio. Tik užuojauta. Smarkiai truktelėjau ranką ir neatsigręždama patraukiau pas Džerį.
:::::::::::::::::::::::::::::::

Galėjau užuosti kraujo kvapą. Jis buvo stiprus. Likus keliems metrams iki daktaro galvoje vis kartojau „Tik nežliumbk, Harieta. Tik nežliumbk“. Smarkiai suspaudžiau rankas į kumščius. Pajutau, kaip nagai susmigo į odą. Giliai įkvėpiau ir žengiau vidun.