Alpha Hannibal ✔

XI

Aš noriu tavęs. Galvoje vis dar skambėjo jo žodžiai. Pirma šovusi mintis buvo, kaip įmanoma greičiau nesigręžiojant atgal išsinešdinti iš jo kabineto ir niekados nesugrįžti. Kita mintis, perlipti per stalą, smarkiai jį papurtyti ir garsiai išrėkti „Gal tau visai galvoje negerai. Po velnių, tikrai ne“. Trečia ir neįgyvendinama misija buvo tiesiog čia ir dabar jį puti, bet žinojau jog tai buvo neįmanoma. Reikėjo kažkaip kitaip suktis iš padėties.

„Bet galbūt tai nėra jau tokia prasta mintis“, pasakė man Ramisa. „Tik pažvelk į jį. Stiprus, galingas, o koks kūnas. Kaip tikras graikų dienas, Harieta“. Pajutau, kaip nagai susminga į odą. „Po velnių, tikrai ne“, pasakiau. Ramisa prunkštelėjo. „Nepamiršk, juk visai neseniai galvojai užimti sesers vietą, kad tik taptum luna“, įgėlė ji man. „Tai buvo prieš man tampant alfa“, pasakiau. „Nenoriu būti Sesilijos pamaina“. Ramisa nusijuokė. „Kas jau kas, bet Sesilija tau neprilygsta, maže. Bet anksčiau ar vėliau tau reikės vyro, norint turėti palikuonių“. Suirzau. „Žinau, bet jis bus tikrai ne Hanibalas“, atsakiau. „Pagalvok, jis ti.....“. „Gana“, pasakiau piktai nutraukdama Ramisą. „Aš jau nusprendžiau“. „Kaip žinai, maže. Aš visada su tavimi“. Puiku, pagalvojau. Palaikymo man tikrai reikės.

- Ne, - pasakiau ramiu balsu. – Tai neįmanoma. Aš į sutartį neįeinu.

Alfa, kurį laiką mane stebėjo primerktomis akimis. Bandžiau neprarasti sveiko proto ir nepulti pro duris. Galbūt bus galima susitarti kitaip, pagalvojau.  

- Tu turbūt nesupranti, Harieta. Kitos išeities nėra. Viskas labai paprasta. Tu tampi mano luna. Mes sujungiame du stiprius klanus. Kitu atveju tavo klanas bus nušluotas nuo žemės paviršiaus.

Ir visgi galbūt nėra jau tokia kvaila mintis jį pulti, pagalvojau. Įvertinau mus skiriantį atstumą. Stalas. Spėčiau peršokti ir sugriebti jį už gerklės. „O kas tada?“, paklausė Ramisa. „O tada man būtų galas“, pasakiau. „Jis taip lengvai nepasiduotų“.

- Net negalvok apie tai, Harieta, - šypsodamasis jis įspėjo mane. – Nenorėčiau suplėšyti tavo nuostabios suknelės.

Jutau, kaip jo akys keliauja mano kūnu. Išmušė karštis. Po velnių, mintyse nusikeikiau.

- Tuomet reikalauk ko nors kito, - pasakiau šaltai. – Aš nebūsiu Sesilijos pakaitalas. Be to, tu man nepatinki. Taip, tavo išvaizda įspūdinga, - pasakiau nužvelgdama jo kūną, - bet daugiau nieko. Tu per daug supuvęs, kaip žmogus.

Tokio alfos atsakymo nesitikėjau. Akimirksniu buvau pakelta nuo krėslo ir nutrenkta į kambario galą. Krisdama nusibrozdinau kelį ir alkūnę. Garsiai šnopuodama atsistojau. Buvau ne juokais įpykusi.

- Įdėmiai manęs paklausyk, tu maža akiplėša, - pasakė jis artėdamas link manęs. – Tu mane gerbsi. Aš sužlug.....

- Tau nereikėjo šito daryti, - pasakiau jam alfos balsu.

Alfa sustojo. Trumpam pavyko jį išmušti iš vėžių. Tą momentą jį puoliau. Nors suknelė ir varžė judesius, bet man pavyko keletą kartų jam gerai užvošti. Taikiau į skaudžiausias vietas. Teko ir pačiai gintis, bet aš buvau vikresnė. Taip lengvai nepasidaviau. „Galbūt man reikėtų įsikišti?“, paklausė Ramisa. „Ne“, pasakiau. „Šitas šūdžius mano“.

Maudė petį ir šoną. Jie degė nuo per didelio krūvio. Skausmas plėšė visą kūną pusiau. Maldavau Dievo, jog žaizdos neatsivertų. Nenorėčiau nukraujuoti jam po kojomis, pagalvojau. Pajutau šilumą šone. Mintyse nusikeikiau. Jutau lėtai sruvenantį kraują. Peties žaizdos laikėsi geriau. Buvo keltas įtrūkimų, bet nekraujavo. Mintyse prakeikiau Hanibalą tūkstantį kartų.