Alpha Hannibal ✔

XII

Viskas turėjo būti ne taip. Harieta privalėjo sutikti su mano pasiūlymu. Tikėjausi šiokio tokio pasipriešinimo, bet ne tokio. Užuot lengvai pasidavusi, mergiotė mane puolė. Žinoma aš pirmas pradėjau, bet nesitikėjau jos tokio atsako. Ji puolė net labai aršiai. Jai nerūpėjo skausmas, kurį kėlė dar neužgijusios žaizdos ar judesius varžanti suknelė. Mergiotė puolė, kaip išprotėjusi. Su tokia jėga, kurios nesitikėjau jai turint.

Žvėris buvo patenkintas. Jis didžiavosi būsima stipria luna. Aš. Aš po truputį niršau. Mergiotė niekaip nenorėjo nusileisti. Buvo užsispyrusi ir toks jos nusiteikimas jai nieko gero nežadėjo.

Padėtį išgelbėjo pasirodžiusi Kira. Kovą nutraukėme. Harieta ir kiti buvo išlydėti. „Mergiotė, kaip reikiant tave aptalžė", juokdamasis pasakė Žvėris. Suurzgiau. „Bet deja įklimpome į dar gilesnį šūdą", pasakė jis. „Žinau, po galais, žinau", pasakiau.

Priėjau prie lango. Harieta sėdosi į mašiną. Puikiai girdėjau jos pasakytus žodžius. „Ką dabar darysime?", paklausiau Žvėries. „Ką sugebame geriausiai. Kovosime", pasakė jis. „Teks", pasakiau ir šyptelėjau.

- Ar tu turi bent kiek sveiko proto? – įsiveržusi į kabinetą paklausė Kira. – Ir tu šitaip tikiesi ją patraukti savo pusėn? – apvesdama sudaužytus baldus paklausė ji.

- Ne dabar, Kira. Aš nenusiteikęs tavo šnekom, - pasakiau.

Kira prunkštelėjo.

- Na jau ne. Tu mane išklausysi, brolau. Juolab dabar.

- Kira...- pasakiau griežčiau perspėdamas ją.

Kira tik kreivai šyptelėjo.

- Ką ruošiesi daryti dabar? – paklausė ji.

- Tai ką jau seniai reikėjo padaryti. Išpersiu tai mergiotei kailį, prieš tai sužlugdęs jos taip mylimą klaną, - pasakiau šaltai.

- O Dieve... – suaimanavo Kira. – Dar vienas kraujo praliejimas. Galbūt būtų įmanoma be jo?

Kilstelėjau antakį.

- Ką siūlai? – paklausiau.

Kira daug negalvojo.

- Aš važiuosiu pas Harietą vietoj tavęs. Bandysiu ją perkalbėti. Galbūt bus įmanoma susitarti gražiuoju, - pasakė ji.

Šyptelėjau.

- Pirmyn. Pažiūrėsim ar tau labai pasiseks, Kira, - pasakiau.

Sesuo lengviau atsiduso.

- Duodu tau savaitę. Jei mergiotė nesutiks. Tuomet.... žinau kas jos lauks.

- Gerai, gerai. Pasistengsiu, kaip įmanydama, - pasakė ji išeidama.

Savaitė. Tiek laiko turėjo Harieta apsispręsti. Viskas priklausys tik nuo jos.
:::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::
Laikas bėgo labai lėtai. Nenorėdamas sulaukti staigmenos iš kitų klanų, apsilankiau pas kiekvieną ir akis į akį pasakiau, kas jų visų lauks jei sugalvos remti Harietą. Pasipriešino tik du kalnai. Žinojau, jog net ir jų karių neužteks manęs įveikti. Aš buvau nenugalimas. Mano kariai, klanas buvo neįveikiami. Tik laiko klausimas, kada Harieta sutiks su mano pasiūlymu.

Harietai liko trys dienos.

Treniravomės su kariais, kai mano nustebimui, man buvo pranešta jog manęs laukia Sesilija ir ji norinti pasikalbėti. Liepiau ją atvesti į salę. Tegul pati įsitikina, jog aš nejuokauju ir Harieta jau geriau sutiktų su mano pasiūlymu, kitaip jai ir jos klanui bus galas.

,,Tikras gėrio įsikūnijimas", pašaipiai man mestelėjo Žvėris. „Įdomu ir ko gi ji čia atsivilko?", vėl pasakė Žvėris. „Pažiūrėkime ir ko gi jai čia prireikė", pasakiau.